Tai jaudinantis pasakojimas apie šeimos santykius mažame Bulgarijos kaimelyje, kurio didžiausia problema – vandens stygius.
Filmo režisierė S.Tsotsorkova teigė, kad filmas iš dalies autobiografinis, nes ji savo jaunystę praleido Bulgarijos kaime, o jos močiutė, visai kaip viena iš pagrindinių veikėjų, buvo skalbėja. Ar tiesa?
Taip, bet idėja apie skalbinius atėjo iš kaimo tradicijų. Režisierės močiutė sakydavo: „Filmai man leidžia pamatyti pasaulį.“ Tad Svetla ryžosi „Troškulyje“ parodyti savo pasaulį, kaimo tradicijas.
– Ar filmas artimas tavo Bulgarijoje praleistai vaikystei?
– Taip, nors mano personažas nėra lygiai toks pat, koks esu aš. Manau, kad daug žmonių, žiūrėdami filmą, ras sau ką nors artimo, ką nors apie save, ką seniai žinojo. Gal dėl tos priežasties man ir buvo paprasta įsijausti į vaidmenį, nors nesu profesionalus aktorius. Režisierė yra užsiminusi, kad ji ieškojo vaikino, panašaus į jos filmo personažą.
– Kuri scena tau buvo sunkiausia?
– Kalbant bendrai mes kiekvienai scenai padarėme daug dublių, o muštynių sceną filmavome net 40 kartų. Režisierė norėjo, kad iš tikrųjų supyktume, ir jai tai pavyko. O, pavyzdžiui, gaisro sceną nufilmavome iš pirmojo karto. Scenarijuje gaisras neturėjo būti toks didelis, kokį matote filme. Namas sudegė, tad antrojo dublio tiesiog nebegalėjome daryti.
Tiesa, kai reikėjo gerti degtinę, iš pradžių man davė vandenį, tačiau tai neatrodė įtikinimą, tad filmuojant antrąją sceną, aš iš tikro gėriau alkoholį.
– Kurioje Bulgarijos vietoje yra šis kaimelis?
– Tai pietvakarių Bulgarijos regionas, netoli Graikijos. Jis laikomas sausiausiu Bulgarijos regionu. Kai filmavome, buvo vasara, ir buvo tikėtasi, kad ji bus labai sausa, tačiau kaip tyčia dažnai lijo. Filme, žinoma, to nematote.
– Ar vandens trūkumas iš tikrųjų toje vietoje, kur filmavote „Troškulį“, yra rimta problema?
– Nemanau. Nors iš tikrųjų niekada apie tai nebuvau pagalvojęs.
– Kiek laiko truko filmavimas?
– Filmavome 44 dienas, 2013 metais. Filmavimo metu režisierė buvo nėščia ir to niekas nežinojo. Dėl šios priežasties premjera įvyko tik po trejų metų.
– „Troškulys“ jums buvo pirmasis filmas. Ar po to teko kur nors dar nusifilmuoti?
– Taip, tai yra mano pirmasis filmas, bet, kol jis buvo montuojamas, nusifilmavau dar viename projekte, tačiau jis nėra toks populiarus kaip „Troškulys“.
– Kaip režisierė rado jus?
– Tėvus vaidinantys aktoriai yra gerai žinomi Bulgarijoje. Režisierė nuo pat pradžių norėjo dirbti su jais. O ieškodama aktoriaus mano vaidmeniui ji sugaišo beveik metus. Į atranką nuėjau, galima sakyti, atsitiktinai ir man pavyko.
Susitikti su aktoriumi dar galima kituose filmo „Troškulys“ seansuose.
