Neapdoroti brangakmeniai / Uncut Gems
Tai, kad brolių Benny’io ir Joshua Safdie filmas „Neapdoroti brangakmeniai“ nebuvo nominuotas „Oskarams“, yra mažų mažiausiai nesusipratimas, nes tai yra vienas įspūdingiausių JAV nepriklausomo kino pavyzdžių 2019-aisiais. Tikras neapdorotas brangakmenis, neatsitiktinai nugalėjęs trijose kategorijose „Independent Spirit Awards“ – filmas buvo įvertinas už geriausią režisūrą, geriausią pagrindinį vyro vaidmenį ir geriausią montažą.
Brangenybių pardavėjas Howardas (puikus aktoriaus Adamas Sandlerio vaidmuo) – charizmatiškas, azartiškas, bet drauge ir chaotiškas, su savo paties demonais kovojantis veikėjas. Todėl visai nenuostabu, jog galų gale sulaukus reto Etiopijos brangakmenio, kurį Howardas tikisi parduoti aukcione, jam teks susidurti su ne viena – dažniausiai dėl jo paties kaltės – atsiradusia kliūtimi: nuo romantinių santykių problemų iki skolas išmušinėjančių giminaičių.
Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti šį filmą, turbūt geriausiai tiktų epitetas „intensyvus“. Čia daug veiksmo, daug siužetinių linijų, daug vienas per kitą kalbančių balsų. Safdie broliai, kurdami šį pribloškiantį trilerį su dramos ir komedijos elementais, leidžia į pasaulį pažvelgti nuo priklausomybės kenčiančio žmogaus akimis – viskas ryšku ir visko daug, o tikėjimą, kad pasaulis tau po kojom, labai greitai gali pakeisti juoda neviltis.
Lady Bird
Kristinos (reikalaujančios, ką ją vadintų Lady Bird – boružėle) gyvenimas paprastas: ji gyvena ne pačiame įdomiausiame mieste, mokosi ne pačiais geriausiais pažymiais, pykstasi su ne pačia liberaliausia mama. O juk norėtųsi daug daugiau!.. Bet liko jau visai nedaug. Baigusi mokyklą Lady Bird išvyks į Niujorką ir, jos įsitikinimu, tada jau ir prasidės tikrasis gyvenimas.
Iš pirmo žvilgsnio, Gretos Gerwig du „Auksinius gaublius“ (geriausio filmo ir geriausios aktorės komedijos arba miuziklo kategorijoje) laimėjusi coming-of-age komedija gali pasirodyti per daug tradicinė istorija apie jauno žmogaus maištą ir savojo kelio paieškas, kai naivios viltys neretai sudūžta susidūrus su tikrove.
Tačiau G.Gerwig savo personažus išvaduoja iš klišių, atsisako persūdymo ir visus taškus ant „i“ sudedančio finalo. „Lady Bird“ viskas gerokai realistiškiau, nuoširdžiau ir dėl to tik dar smagiau. O šiandien, kai visi galėtume daug atiduoti, kad prisimintume, ką reiškia gyventi įprastą gyvenimą ir eiti per visus įprastus jo ritualus, „Lady Bird“ atrodo kaip tik tas filmas, prie kurio taip gera sugrįžti.
Pono Lazaresku mirtis / The Death of Mister Lazarescu
Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje geriausiu pripažintas Cristi Puiu filmas „Pono Lazaresku mirtis“ gal ir nėra pats įprasčiausias pasirinkimas savaitgalio vakarui, bet neabejoju, jog tie, kurie ryšis 154 min. praleisti su šia rumuniška dramedija, nepasigailės.
63-ejų metų ponas Lazaresku gyvena vienas, augina keletą kačių ir pyksta ant viso pasaulio. Vėlyvą vakarą sunegalavęs jis išsikviečia greitąją pagalbą – atvykę medikai nutaria, kad vyrą vertėtų nuvežti į ligoninę sveikatos patikrai. Tačiau priimamajame visi užsiėmę sužeistaisiais autobuso avarijoje. Ponas Lazaresku išsiunčiamas į dar vieną ligoninę, tačiau ir tai nebus galutinė stotelė. Nesibaigiančioje kelionėje ponas Lazaresku pradeda jaustis vis blogiau...
Vienas kertinių rumunų „Naujosios bangos“ filmų turi viską, kas būdinga šiai krypčiai: realistinę, dokumentinę primenančią manierą, neskubrų tempą, aštrų humorą ir kritiką biurokratinės sistemos absurdui. O kartu ir prie ekrano kaustantį paprastumą – pono Lazaresku mirtis, visai neherojiška, neįspūdinga ir šiek tiek chaotiška, tokia reikšminga atrodo būtent dėl to, kad yra eilinė. Ir per mažai apdainuota.
