Šaunusis ponas Lapinas / Fantastic Mr. Fox
Visi sinefilai turi savo mėgstamiausią Weso Andersono filmą. Mano asmeninio topo viršūnėje yra „Šaunusis ponas lapinas“. Galbūt dėl to, kad visas andersoniškumas – tiek vizualinė, tiek dramaturginė stilizacija ir preciziškos kompozicijos – man žymiai organiškiau „sugroja“ animacijoje, o galbūt „Šaunusis ponas lapinas“ yra tiesiog vienas smagiausių W.Andersono filmų.
„Šaunusis ponas lapinas“ yra vaikų mylimo rašytojo Roaldo Dahlo knygos ekranizacija, pasakojanti apie poną Lapiną, kuris pats, žinoma, šaunus, kaip šaunus ir jo gyvenimas, ir šauni yra jo šeima… Taip šaunu, kad net nuobodu. Todėl ponas Lapinas, pritrūkęs adrenalino ir susižavėjęs prabangaus gyvenimo idėja, ima apiplėšinėti greta esančius ūkius.
Jei skaitydamas šį aprašymą filmui jaučiatės „per senas“, šias mintis laikas vyti šalin, nes fantastiški „Šauniojo pono Lapino“ dialogai ir vietomis tamsesnių tonų įgaunantis humoras užtikrina, kad daugiasluoksnis filmas būtų įdomus absoliučiai visoms auditorijoms. Puikus pasirinkimas vakarui su vaikais. Arba su savo vidiniu vaiku.
Nesijaudink, jis toli nenueis / Don't Worry, He Won't Get Far on Foot
Guso van Santo filmas „Nesijaudink, jis toli nenueis“ yra apie Johną Callahaną (1951–2010) – karikatūristą, savo talentą atradusį po autoavarijos ir ištikto paralyžiaus.
Tačiau tai nėra įprasta, jau daug kartų matyta juosta apie nepalaužiamą žmogaus dvasią ir sunkiausiose situacijose sužydintį kūrybiškumą. Filmas, kartais pasiūlantis pakankamai tradicinius kelius, nuo to turi priešnuodį ir to priešnuodžio vardas yra Joaquinas Pheonixas, kuriam ir buvo patikėta įkūnyti J.Callahaną – žmogų, kuris siautė ir be saiko vartojo alkoholį prieš avariją, ir tik po ilgų įkalbinėjimų, savigailos ir pykčio proveržių, galų gale sutiko lankyti anoniminių alkoholių susirinkimus.
Dėka J.Phoenixo, J.Callahanas, kurio kūryba vis įterpiama į filmą, pats niekad netampa karikatūra: nei ant likimo irztančio žmogaus, nei besigydančio alkoholiko. Čia viskas gerokai kompleksiškiau, žemiškiau ir, kaip nurodo filmo pavadinimas, šmaikščiau – Gusui van Santui pavyko J.Callahano kūrybos sarkazmą taikliai perkelti į filmą, o pasirinkus kiek suveltą, bet intriguojančią struktūrą, taip atliepti ir keblų savo protagonisto gyvenimą.
Šį filmą taip pat galite žiūrėti ir „Žmonės Cinema“ namų kino platformoje.
Suspirija / Suspiria
Luca Guadagnino siaubo filmas „Suspiria“ vienaip žiūrisi tiems, kurie matė 1977 m. giallo žanro meistro Dario Argento to paties pavadinimo juostą, ir visai kitaip šis filmas atrodo žiūrovams, kurie su jo pirmtaku nėra susipažinę.
Tačiau „Suspiria“ turėtų būti įdomi ir vieniems, ir kitiems. L.Guadagnino nekuria perdirbinio, o veikiau linkteli legendinei juostai, pasiūlant savo variaciją ir konstruojant savarankišką kūrinį. Ryškios giallo spalvos, siaubo, trilerio ir erotikos elementai kuria perviršio įspūdį – jį pasiekia ir L.Guadagnino filmas, tačiau visai kitokiomis priemonėmis. Stebėti, kaip režisierius keičia įrankius, kaip, siekdamas to paties rezultato, transformuoja filmo estetiką, dramaturgiją ir simboliką, yra tikras malonumas.
O tiems, kurie originalo nematė, klasikinio siužeto variacija – į prestižinę šokių mokyklą atvykusi naujokė greitai supranta, kad jos svajonė virsta košmaru – gali tapti įdomiu ir šiurpiu šiuolaikinio siaubo kino pavyzdžiu. Juo labiau, kad L.Guadagnino ryžosi įpinti ir gerokai aštresnių, vizualiai labiau šokiruojančių scenų, nei tai darė D.Argento.