Patersonas / Paterson
Bandant jaukintis pasikeitusią rutiną, vienas geriausių pasirinkimų yra Jimo Jarmuscho „Patersonas“ (2016) – filmas apie vyrą, kuris visai nesibaido savo iš pirmo žvilgsnio blankios kasdienybės. Priešingai, būtent joje jis atranda ir humorą, ir poeziją.
Patersonas (akt. Adamas Driveris) yra autobuso vairuotojas, kasdien po miestą važiuojantis tuo pačiu maršrutu, į darbą keliaujantis tuo pačiu keliu, o vakarais užsukantis į tą patį barą. Jis gyvena su savo žmona Laura (akt. Golshifteh Farahani), kurios gyvenimas, priešingai, pilnas netikėtumų – kone kasdien randanti naujų svajonių ir tikslų, juodai-baltai namus perdažinėjanti Laura ragina Patersoną pasidalinti su pasauliu savo poezija, kurią šis rašo į slaptą užrašų knygutę. Kiekvieno tokio pokalbio metu ant fotelio abejingai urzgia jų anglų buldogas.
Gražiausia stebėti, kaip J.Jarmuschas kuria Patersono-poeto portretą – portretą žmogaus, kuris niekam nieko nenori įrodyti. Patersonas kuria, nes nori kurti, o į kūrybą (nesvarbu, ar ji būtų jo dievinamo poeto, ar pakeliui namo sutiktos dešimtmetės mergaitės) žiūri rimtai ir nuoširdžiai. Lygiai tokia pati ir jo paties poezija. Paprasta, kasdieniška, tačiau be cinizmo gaidelės, prieš žiūrovų akis išnyranti tvarkinga A.Driverio rašysena. Nenuostabu, jog režisierius nekelia klausimo, ar Patersono poezija pavykusi, nes už kūrybos rezultatą tiek personažo gyvenime, tiek pačiame filme kur kas svarbesnis yra kelias į jį.
Visą filmo recenziją skaitykite čia.
Viktorija / Victoria
Viena naktis Berlyne. Iš Madrido atvykusią ir padavėja dirbančią Viktoriją išėjus iš klubo užkalbina vaikinų kompanija. Jie šnekučiuojasi. Išgeria. Dalinasi istorijomis. Tačiau nerūpestingą vasaros naktį pertraukia skambutis, reikalaujantis atsiskaityti už anksčiau padarytą paslaugą.
Sebastiano Schipperio „Viktorija“ (2015) yra vienas tų filmų, kurie žiūrovą pagauna sulig pirmaisiais kadrais ir nepaleidžia iki pat pabaigos titrų. Vienas tų filmų, į kuriuos tiesiog panyri ir jautiesi su personažais išgyvenantis kiekvieną akimirką drauge.
Šį įspūdį pirmiausia kuria sprendimas „Viktoriją“ – 2 val. 20 min. filmą! – filmuoti vienu kadru. Tačiau neabejotina operatoriaus S.B.Grovleno meistrystė, leidžianti kamerą paversti savarankišku veikėju (už savo indėlį S.B.Grovlenas pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje), nedarytų tokio pat įspūdžio, jei ne aktorių vaidyba. Kalbėti apie vaidybos tikrumą paradoksalu, tačiau būtent dėl tikrumo, natūralumo įspūdžio taip lengva susitapatinti su viskuo, kas vyksta „Viktorijoje“. Lyg patiems netikėtai susitikus personažus Berlyno gatvėje ir nė nepajutus, kaip vienas girtas pokalbis po kito naktį pradeda kreipti pavojinga linkme...
Dvigubas Veronikos gyvenimas / The Double Life of Véronique
Pasiilgusiems kino klasikos tikra atgaiva taps Krzysztofo Kieślowskio 1991 m. sukurtas „Dvigubas Veronikos gyvenimas“. Filmas, pasakojantis apie dvi Veronikas, abi vaidinamas fantastiškosios Irène Jacob – lenkė Veronika, gyvenanti Varšuvoje, dainuoja chore, o Veronique yra muzikos mokytoja Prancūzijoje. Ir nors Veronikos viena kitos nepažįsta, jos nuolat jaučia viena kitos buvimą.
Kitaip nei gali pasirodyti iš filmo aprašymo, K.Kieslowskiui įdomiau ne ieškoti atsakymų į klausimus apie likimą, atsitiktinumą ir sielų bendrystę (nors šiuos klausimus kelti, kaip ir bandyti išspręsti siužetinę mįslę, neabejotinai įdomu), bet, žongliruojant laiko ir erdvės plotmėmis, kuriant su niekuo nesupainiojamą estetiką, visų pirma leisti žiūrovui pačiam išgyventi tuos trapius momentus, kai šiame vienišame pasaulyje pasijaučiame esantys ne vieni.
„Dvigubas Veronikos gyvenimas“ yra išskirtinai jusliškas filmas. „Plaukianti“ kamera, auksinėje šviesoje skęstantys kadrai, vizualinę lyriką dar labiau išryškinantis Zbigniewio Preisnerio garso takelis – visa tai sukuria drauge jaukų ir didingą, atrodo, savu kūnu juntamą „Dvigubą Veronikos gyvenimą“.
