Casting JonBenet
JonBenet Patricia Ramsey buvo JAV vaikų grožio konkursų dalyvė, savo namuose nužudyta sulaukusi vos šešerių. Nusikaltimas įvyko 1996 m. ir iki šiol yra neišaiškintas, o ši istorija, sulaukusi visos šalies dėmesio, tapo režisierės Kitty Green dokumentinio filmo „Casting JonBenet“ (2017) atspirties tašku.
Perskaičius šią įžangą, prieš akis jau kyla tradicinės dokumentinės dramos scenos, tačiau K.Green filmas jos toli gražu neprimena. Režisierė renkasi netradicinę strategiją – Boulder apskrityje, Kolorado valstijoje, kur ir buvo nužudyta JonBenet, ji suorganizuoja aktorių atranką JonBenet ir jos artimųjų vaidemenims. Vaidybinis filmas niekada nebus sukurtas, tačiau potencialių aktorių nusikaltimo interpretacijos, komentarai apie asmeninį santykį su šia istorija, pasakojimai apie savo išgyventas netektis tampa naują žvilgsnį į sensacingus nusikaltimus ir jų perkėlimą į medijas siūlančiu dokumentiniu filmu.
„Casting JonBenet“ jūs nesužinosite, kas iš tiesų nutiko JonBenet – kiekviena interpretacija, kiekvienas spėjimas čia turi lygiai tiek pat svorio, kaip ir prieš tai buvęs. Šis filmas žiūrovą palieka su daugiau klausimų, negu atsakymų, ir ne tik apie tai, kokia buvo nusikaltimo genezė. Kur kas svarbiau, jog K.Green taip pat klausia, kas nutinka su istorija, kuri tampa dramatiškų antraščių įkaite, ir kaip ji paveikia greta esančią bendruomenę bei kiekvieną jos narį, gyvenantį ir su savais vaiduokliais.
Seksas, melas ir vaizdajuostė / Sex, Lies and Videotape
Johnas gyvena su Ana. Jųdviejų gyvenimas ramus ir materialiai užtikrintas, tačiau Anos nebedomina seksas – per terapiją ji prasitaria, kad daugiau jos dėmesio sulaukia net atliekų tvarkymas. Tuo tarpu Johnas užmezga romaną su Anos seserimi Cynthia, amžina Anos konkurente. Ir taip iškreiptą paveikslą dar labiau sujaukia Johno studijų draugas Grahamas, kuris nutaria, kad už patį seksą gerokai įdomesni yra pašnekesiai apie jį, ir pradeda į vaizdajuostes įrašinėti pokalbius su moterimis apie jų seksualinį gyvenimą bei fantazijas.
Steveno Soderbergho režisūrinis debiutas „Seksas, melas ir vaizdajuostė“ (1989), už kurį jis, būdamas vos 26-erių, pelnė „Auksinę palmės šakelę“, tapo krikštatėviu daugybei nepriklausomo kino kūrinių, vėliau bandžiusių kalbėti apie privatų gyvenimą, kurį esame linkę medijuoti, ir paslaptis, kurios pradeda labiau jaudinti, kai įskeliame jų paslapties šarvą.
Šiame puikiai parašytame ir meistriškai suvaidintame filme įdomiausia tai, kaip tiksliai per skirtingų personažų perspektyvas D.Soderberghas atskleidžia žmogaus santykį su savo seksualiniu gyvenimu bei jo refleksija – tuo pat metu ir besiveržiant, ir šaltai traukiantis nuo šios temos.
Nematomas siūlas / Phantom Thread
Paulo Thomo Andersono filmas „Nematomas siūlas“ pasakoja apie šešto dešimtmečio Londone gyvenantį dizainerį Reynoldsą Woodcocką. Įsimylėjęs darbą, nepakantus klaidoms ir nepajėgus savo kaprizų nelaikyti prioritetu visose gyvenimo situacijose, Reynoldsas yra įtikėjęs, jog jam lemta likti amžinu viengungiu, kart nuo karto pakeičiant laikinas mūzas, kurias gali valdyti kaip marionetes.
Tačiau tuomet jo gyvenime atsiranda padavėja dirbanti imigrantė Alma, kuri nėra pasiruošusi sutikti su kiekvienu vyro įgeidžiu ir pamiršti save. Todėl Reynoldsui įprasta santykių dinamika suyra: P.Th.Andersonas, kruopščiai dygsniuodamas hičkokiškos įtampos šydu apjuostą istoriją, kuria fatališką, priklausomybe ir valdžia grįstą dviejų žmonių santykį.
P.Th.Andersonas, šįsyk tapęs ne tik režisieriumi bei scenaristu, bet ir neoficialiu filmo operatoriumi, kurdamas filmą apie žmogų, kurio gyvenimo aistra yra stilius, sukūrė vizualiai pritrenkiantį, tačiau drauge santūrų, savo meistrystės nemanifestuojantį filmą. „Nematomas siūlas“ yra toks pats, kaip ir Woodcocko suknelės: konstrukciškai sudėtingos, tačiau iš pažiūros – nepretenzingos, elegantiškos, tobulai tinkančios jas vilkinčiam kūnui. Apie tokias sakoma – it nulietos. It nulietas yra ir „Nematomas siūlas“ – tekstūriškas, pastelinis ir pribloškiantis savo estetikos vientisumu.
Visą filmo recenziją skaitykite čia.
