Michelio Houellebecqo pagrobimas / The Kidnapping of Michel Houellebecq
Jei šių metų „Kino pavasario“ programoje matėte filmą „Tiesiog nuostabu“, privalote išvysti jo priešistorę – 2014 m. Guillaume’o Nicloux hibridinį filmą „Michelio Houellebecqo pagrobimas“, aukštai iškeliantį kartelę tiek režisieriui, tiek komedijos žanrui.
Šį filmą įkvėpė 2011 m. įvykiai, kai per knygos pristatymo turą garsusis prancūzų rašytojas M.Houellebecqas ėmė ir prapuolė. Spėlionių, kas galėjo nutikti, socialinėse medijose ir žiniasklaidoje buvo daug: nuo savižudybės iki „Al-Qaedos“ įsikišimo. Režisierius G.Nicloux pasiūlo savą įvykių versiją – M.Houellebecqas, filme vaidinamas paties M.Houellebecqo, yra pagrobiamas trijų nelabai kompetentingų pagrobėjų.
„Michelio Houellebecqo pagrobimas“ yra nuostabiai juokinga komedija, kurioje telpa pagrobėjo poemos, diskusijos apie Europos ateitį ir Prancūzijos politinės realijos. Tačiau už šios plotmės įdomu pažvelgti ir į antrą dugną: žiūrovą, (ypatingai labiau pažįstamą su M.Houellebecqo kūryba ir asmenybe) sąmoningai trikdantis filmas karts nuo karto priverčia pagauti save darant tai, už ką mokykloje literatūros mokytoja grūmojo pirštu – kūrinį sutapatinti su autoriaus patirtimi – ir kuria smagias variacijas autorystės ir autentiškumo tema.
Fantastinė planeta / Fantastic Planet
Psichodeliškas ir gąsdinantis René Laloux animacinis filmas „Fantastinė planeta“, 1973 m. pelnęs specialųjį žiuri prizą Kanų kino festivalyje, žiūrovus nukelia į Ygam planetą, kurią valdo išsilavinę dragsai – mėlynieji gigantai. Žmonių rasė pavergta. Jie čia tik naminiai gyvūnėliai, su kuriais galima nerūpestingai žaisti, o kiekvieną maištininką be skrupulų sutraiškyti.
Suprasti pavergtųjų ir pavergusiųjų alegoriją bei pritaikyti ją nūdienos visuomenei nesunku. Juo labiau, kad siurrealistinę ikonografiją dažnai perimanti „Fantastinė planeta“ išlaiko puikią proporciją tarp tikro ir išgalvoto – kad nė sekundei nekiltų pagunda suabejoti, ar šis filmas išties yra apie mus. Animacinio kino klasika tapęs ir nė kiek nepasenęs R.Laloux filmas šiandien, netylant kalboms apie tai, kodėl šiai visuomenei taip sunku priimti Kitą, atrodo kaip niekad prasmingas pasirinkimas savaitgalio vakarui.
O už tai, kad R.Lalouxo ir čekų animatorių sukurtame fantasmagoriškame stop-motion pasaulyje praleisti beveik pusantros valandos yra tiek pat įstabu, kiek ir nejauku, dėkoti reiktų ir Alainui Goraguer, sukūrusiam itin atmosferišką bei atmintin ilgam įsirėžiantį garso takelį.
Būti ir turėti / To Be and to Have
Žiūrovui, dar nemačiusiam Nicolas Philiberto filmų, jų temos gali pasirodyti visai nevertos didžiojo kino ekrano. Pavyzdžiui, kodėl mums turėtų būti įdomu žiūrėti į orangutanę zoologijos sode ir klausytis prie jos narvo sustojusių lankytojų pokalbių („Nenetė“, 2009) arba kodėl žiūrovą turėtų jaudinti slaugytojų mokymosi procesas („Kiekviena akimirka“, 2018)? Tačiau per iš pirmo žvilgsnio paprastas, kasdieniškas temas N.Philiberto filmai – kaip ir visa talentingai sukurta dokumentika – atveria duris į didesnius, gilesnius, jautresnius klausimus.
Tarptautinį pripažinimą N.Philibertui pelnė 2002 m. sukurtas filmas „Būti ir turėti“, pasakojantis apie nedidelį kaimelį Prancūzijoje, kuriame tėra viena klasė. Joje turi mokytis visi kaimelio vaikai – nuo 4 iki 11 metų amžiaus. Jų mokytojas G.Lopezas bando išdėstyti ne tik aritmetikos bei gramatikos, bet ir gerokai sudėtingesnius sugyvenimo bendruomenėje pagrindus.
Sunku nemėgti šio filmo ir sunku jį žiūrint nuslėpti šypseną. Įsigyvenus į klasės gyvenimą – draugystes, barnius ir tas susikaupimo pilnas minutes, galų gale nurimus ir prisėdus prie mokytojo skirtos užduoties – jautiesi jei ne sugrįžęs į savo mokyklos suolą, tai bent jau išmokęs prasmingą pamoką.
