Džesmina / Blue Jasmine
Pastarojo dešimtmečio Woody Alleno filmai sulaukia vis daugiau skepsio – ne tik dėl itin kontroversiškai vertinamų režisieriaus asmeninio gyvenimo peripetijų, bet ir dėl to, kad jie paprasčiausiai stokoja parako. Šie filmai atrodo lyg šešėliai tų sodrių, taiklių, modernia kasiką tapusių juostų, kurios buvo sukurtos režisieriaus kūrybiniame pike. Tačiau yra ir išimtis – Džesmina (2013).
Visų pirma, tai – drama. Tikra, pilnakraujė drama (nedažnas atvejis W.Alleno karjeroje), laimei, išlaikanti režisieriaus braižui būdingą lengvumą. O jis čia kaip niekad reikalingas, nes tragiškai istorijai apie Džesminą – aukštuomenės damą, kuri, išaiškėjus vyro finansinėms machinacijoms, savo gyvenimą turi pradėti statyti iš naujo, bet tikrame, šilkais neapkaišytame pasaulyje nuolat krenta veidu į žemę – reikia švelnumo ir niuansuotumo. Tiek režisūroje, tiek vaidyboje.
Iš pirmo žvilgsnio, Cate Blanchett vaidmens (būtent ji ir įkūnija Džesminą) niekas neapibūdintu žodžiu „švelnus“ – tai bandanti nepalūžti, tačiau siaubingai kenčianti, destruktyvi personažė. Vis tik visi aštrūs Džesminos kampai tokie aštrūs atrodo būtent dėl C.Blanchett meistrystės, tiksliai dozuojant savimeilę, ryžtą ir desperaciją tam, kad būtų sukurtas širdį veriantis portretas žmogaus, kuris, kad ir kaip stengtųsi, nebesugeba blaiviai pažvelgti į save ir savo gyvenimą.
Grėsmingasis aštuonetas / The Hateful Eight
Quentino Tarantino šiuolaikinis vesternas „Grėsmingasis aštuonetas“ žiūrovus nukelia į Pilietinio karo sulaužytą JAV. Premijų medžiotojas Johnas veža pakarti žmogžudystę įvykdžiusią Deizę, už kurios galvą tikisi gauti 10 000 dolerių. Jųdviejų kelyje pasirodo afroamerikietis majoras Vorenas (ir keli lavonai, iš kurių šis tikisi pasipelnyti) bei šerifu prisistatantis Krisas.
Netikėtai užklupusi pūga priverčia ketveriukę apsistoti pakelės smuklėje. Tačiau joje jau laukia apylinkių korikas, buvęs konfederatas ir aršus rasistas, savo memuarus rašantis kaubojus bei smuklę prižiūrintis meksikietis. Pūga vis stiprėja ir nebekyla abejonių, jog kompanijai teks praleisti ne vieną valandą kartu. Vakarėlis tik prasideda.
Humoro prisodrintame, herojų ir antiherojų atsisakančiame „Grėsmingajame aštuonete“ kraujo, žinoma, daug, tačiau politikos ne ką mažiau. Be akivaizdžių rasizmo, ksenofobijos ir seksizmo problemų, režisierius kalba ir apie pačią Ameriką. Tačiau ši Amerika yra suvienyta ne sveiko proto, pergalės troškimo ar baimės, tačiau visa apimančios neapykantos kitam. O tuomet net ir priešai gali kovoti petys petin, kad „žengtų į šviesų rytojų“.
Visą filmo recenziją skaitykite čia.
Vienišas vyras / Single Man
Pagal Christopherio Isherwoodo romaną sukurtas „Vienišas vyras“ (2009) pasakoja apie 52-ejų metų koledžo profesoriaus Džordžo bandymą iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, praradus savo ilgametį partnerį. Santūrusis Džordžas (akt. Colin Firth) sulaukia dėmėsio iš vieno savo studento, jį prablaškyti bando ir geriausia draugė, tačiau sunku būti čia ir dabar, kai tuo pat metu gyventi nori tik prisiminimais.
Pripažinto dizainerio Tomo Fordo režisūrinis debiutas yra būtent toks, kokio tikėtumeisi iš aukštosios mados meistro – gedului čia randamos gražiausios formos, tinkamiausios spalvos ir šviesos, švelniai melancholišką nuotaiką dar labiau sustiprinantis garso takelis (kompozitorius Abelis Korzeniowskis). Ne veltui kritikai, rašydami apie „Vienišą vyrą“, taip dažnai vartojo epitetus „stilingas“ ir „elegantiškas“.
Tačiau preciziškai kurdamas filmo estetiką, T.Fordas nepadaro jos savitiksle. Stambūs planai, „plaukianti“ kamera ir nuolatiniai grįžtelėjimai atgalios sukuria intymų filmo santykį su žiūrovu, įleidžiant jį į patį protagonisto širdgėlos epicentrą.
