Tropinis virusas / Virus Tropical
Kai Paolos mama laukėsi Paolos, iš gydytojų ji girdėjo, kad atlikus sterilizaciją nėščia ji paprasčiausiai negali būti – turbūt tai tropinis virusas. Tačiau iš tiesų tai buvo Paola – trečioji dukra Paolos mamos ir buvusio kunigo šeimoje, iš kurios perspektyvos žiūrovams yra pasakojama apie tai, ką reiškė augti 9–10 deš. Ekvadore ir Kolumbijoje.
Pagal didelio pouliarumo sulaukusią Power Paolos grafinę novelę „Virus Tropical“ sukurtas to paties pavadinimo režisieriaus Santiago Caicedo animacinis filmas (2017), atrodo, siurbte įsiurbia žiūrovą į savo juodai baltą pasaulį. Paolos brendimo istorijos tonas subtiliai kinta protagonistei augant ir leidžia nauju žvilgsniu pamatyti tas pačias, laikui bėgant niekur nedingstančias problemas – komplikuotus santykius šeimoje, mokyklines dramas ir socialinius iššūkius, kurie anksčiau ar vėliau tampa ir asmeniniu galvos skausmu.
Dažnai su „Persepoliu“ lyginamas „Tropinis virusas“ yra liaupsinamas dėl savo estetikos (pasirinkus juodus, baltus ir pilkus tonus, ypatingas dėmesys skiriamas linijai ir faktūriškumui), taiklaus humoro bei stipraus moters-protagonistės balso. Tačiau „Tropinis virusas“ nusipelnė pagyrų dėl dar bent vieno – gebėjimo sukurti universalią istoriją, drauge nei kiek neatsisakant to laiko ir vietos kultūrinės specifikos.
Neapykanta / La Haine
Žiūrėti Mathieu Kassovitzo filmą „Neapykanta“ (La Haine, 1995) yra daugiau priežasčių nei filmo aktualumas prasidėjus „Black Lives Matter“ judėjimui ir diskusijoms apie policijos brutalumą, tačiau šiandienos kontekstas atrodo puiki proga sugrįžti prie šio jau kino klasika tapusio filmo.
Paryžius priemiestis dega – čia nerimsta protestai po to, kai jaunas vaikinas Abdelis po susidūrimo su policija atsiduria komoje. Šis įvykis paliečia tris Abdelio draugus: žydą Vincą, juodaodį Hubertą ir arabą Saidą. Vieno iš jų galvose užgimsta keršto troškimas. Nes neapykanta gimdo neapykantą. M.Kossowitzas, pristatydamas 19 valandų iš draugų gyvenimo, žiūrovui rodo, kaip šie žodžiai virsta kūnu.
Kanų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanota, trimis „Cezariais“ ir Europos kino apdovanojimu įvertinta „Neapykanta“ tiksliai artikuliuoja frustraciją, kurią jaučia marginalizuota bendruomenė, puikiai suprasdama, jog vilčių pakeisti situaciją maža. M.Kossowitzas tam randa puikią kombinaciją tarp archyvinės medžiagos, puikios, aštrių kampų nenušlifuojančios aktorių vaidybos ir estetinių sprendimų – nuo juodai balto kolorito (įdomu tai, kad filmuojama buvo ant spalvotos juostos, sprendimas pakeisti filmo paletę buvo priimtas vėliau), iki ilgų, „plaukiančios kameros“ scenų ir įtampą auginančio montažo.
Kūnas / Body
Malgorzatos Szumowskos „Kūnas“ (2015), už kurį ji Berlyno kino festivalyje buvo pripažinta geriausia režisiere, yra talpus flmas, tačiau siužetinis ir tematinis tirštumas čia netampa perviršiu. Ir net pagrindinis filmo leitmotyvas (fizinio ir metafizinio kūnų sąryšis), kuris pats savaime gali pasirodyti turintis tendenciją užsiaštrinti, „Kūne“ to išvengia.
Janušas dirba teismo medicinos ekspertu. Jo dukra Olga serga anoreksija ir vis dar gedi mirusios motinos. Baimindamasis, kad ji nusižudys, Junušas dukrą atveža į psichiatrijos kliniką, kur dirba Ana – psichologė, prieš kelerius metus palaidojusi negimusį kūdikį ir įtikėjusi, jog pati gali bendrauti su dvasiomis.
„Kūnas“, kuris, visų pirma, yra juodoji komedija apie gedulą, su visomis savo siužetinėmis linijomis, kintančiu tonu ir ne pačia tradiciškiausia pasakojimo maniera vietomis gali pasirodyti kiek suveltas filmas. Tačiau visus taškus ant i režisierė sudeda pačiame finale. Tuomet paaiškėja, jog už padriko išorinio įspūdžio iš tiesų slypėjo stipri, tvirtą režisūrinę ranką demonstruojanti struktūra.