Palikimas / Succession
Loganas Royus yra fantastiškai turtingas medijų konglomerato vadovas. Tačiau nors jam jau 80-imt ir šis žingsnis buvo planuotas seniai, L.Royus sunkiai apleidžia savo vadovaujamas pozicijas, taip priversdamas ant adatų sėdėti ne tik konkurentus ir bendražygius, bet, visų pirma, dėl progos stoti už bendrovės vairo kovojančias atžalas.
„Auksiniu gaubliu“ ir „BAFTA“ apdovanotame seriale „Palikimas“ galios žaidimai primena „Karaliaus Lyro“ ir šiuolaikinės politinės satyros junginį: čia netrūksta siužetinių vingių, sveikos ironijos ir gnybtelėjimų turtais persisotinusiems, savanaudiškiems personažams, tačiau greta yra ir antras dugnas – tokio pobūdžio serialams retai būdingas tylus liūdesys, matant, kokie beviltiškai nelaimingi yra šios šeimos nariai, ir koks tragiškas šeimyninis portretas gimsta, kai artimo meilė yra apkaišoma emocinėmis manipuliacijomis.
Svarbu paminėti ir tai, jog serialas įtraukia ne tik dėl puikiai plėtojamos pagrindinės temos, bet ir dėl stiprių šalutinių siužetinių linijų – stebint, kaip vienas iš sūnų meilę bando nusipirkti, o duktė save santykiuose mato tik tuomet, jei turi absoliučią valdžią, bet neturi įsipareigojimų, „Palikimo“ dėlionė, įgaudama naujų spalvų, drauge įgyja ir dar tvirtesnį pamatą.
Olive Kitteridge
Lisos Chodolenko keturių dalių miniserialas „Olive Kitteridge“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Elizabeth Strout romaną, apdovanotą „Pulitzerio“ premija, pasakoja apie vidutinio amžiaus mokytoją Olive – griežtą, sarkastišką, „seilėtis“ nemėgstančią moterį ir 25-erius jos gyvenimo metus. Su romiu savo vyru Henriu ir jųdviejų sūnumi Christopheriu.
8 „Emmy“ apdovanotas serialas „Olive Kitteridge“ prie ekrano prikausto dėl bent dviejų priežasčių. Visų pirma, dėl fantastiškos Frances McDormand vaidybos, kuriant personažę, kuri nėra nei miela, nei maloni, tačiau kurios demonstratyvus šaltumas, paradoksalu, atrodo toks pažįstamas, kad nors prie širdies glausk. Ir čia svarbus tampa kitas L.Chodolenko režisūrinis sprendimas – visą serialą tarsi iškuždėti ir iššnabždėti, mažesnes dramas nutylint, o didesnes išgyvenant be riksmų, tik su tyliu kartėliu. Taip, kaip daro tos pavargusių, bet griežtų akių moterys, kurių gyvenimus apdainuoja Olive Kitteridge istorija.
L.Chodolenko į keturias serijas supresuoja daug kasdienio nusivylimo ir romantikos šydu toli gražu neapsiaustos meilės – viso to, ką laikome neteleviziniu gyvenimu ir ką bent karts nuo karto norime pamatyti per televiziją.
Paieškos / Looking
Serialų apie meilės ieškančius žmones daug, bet retas kuris pasiekia tokį paprastumą (geriausia šio žodžio prasme) kaip „Paieškos“ – čia aiškiai justi vieno iš autorių, režisieriaus Andrew Haigh įtaka, kurio kinas žiūrovus paperka intymumu ir kone krištoliniu skaidrumu. Stambių planų ir žemiškų dialogų prisodrintos „Paieškos“ – ne išimtis.
„Paieškų“ dėmesio centre atsiduria trys draugai. Nutrūkusias sužadėtuves išgyvenantis Patrikas, apie monogamiją po apsigyvenimo su vaikinu svarstantis Augustinas ir ketvirtą dešimtį bebaigiantis Domas, kuris vis dar jaučiasi pusiaukelėje tiek profesiniame, tiek romantiniame kelyje.
„Paieškos“ pasakoja apie gėjų santykius, tačiau tai daro išsivaduojant iš visų LGBTQ kinui primestų rėmų – tai nėra serialas nei apie atsiskleidimą, nei apie homoseksualus, susiduriančius su gniuždančia netolerancija, nei apie uždraustą meilę ar kovą su AIDS epidemija praėjusio amžiaus pabaigoje. Ne, „Paieškos“ kalba apie tris homoseksualius vyrus, gyvenančius savus gyvenimus ir ieškančius to paties, ko ieškome mes visi, taip pasiūlant naują visiems pažįstamo televizijos žanro variaciją.
