Community
Jei Dano Harmono serialą „Community“ žiūri „paraidžiui“, jis gali pasirodyti kaip dar vienas tradicinis ir dėl to vargu ar dėmesio vertas sit-comas. Tačiau, laimei, pačioje serialo struktūroje ir kiekvienoje jo serijoje yra užkoduota nemenka dozė autoironijos, kuri gražiausiai atsiskleis užkietėjusiems kino ir popkultūros fanams.
Skirtingų charakterių, tautybių, rasių, socialinių statusų ir amžiaus žmonės yra suvienijami nekokios reputacijos bendruomenės koledžo. Akivaizdu, jog jei esi čia, tavo gyvenime kažkas nenusisekė. Susibūrę, kad drauge mokytųsi ispanų kalbos, naujieji draugai išgyvena visa tai, ko ir galėtumėte tikėtis perskaitę serialo premisą – meilę, konfliktus, draugystės išbandymus ir nesibaigiančius mėginimus išgelbėti ties prarajos riba nuolat balansuojantį koledžą.
Skambėtų nuobodokai, jei kiekviena serija netaptų kino žanro, nugrotos klišės ar konkretaus filmo parodija. Nuo „kalbančių galvų“ dokumentikos iki plastilininės animacijos, nuo „Roboto policininko“ iki „Kosminės odisėjos“ – „Community“, vis keisdamas rūbą, toną ir kino kalbos priemones, sugeba ne tik sukurti įtraukiančias, šešis sezonus nepabostančias personažų linijas, bet ir pasiūlyti smagią kelionę po šiuolaikinės kultūros sėkmes ir nesėkmes.
Wild Wild Country
Rajneeshpuramas buvo religinė bendruomenė, 1988 m. įsikūrusi Oregano valstijoje. Įsigijus 64 000 akrus žemės čia religinio lyderio Bhagwan Shree Rajneesh (vėliau – Osho) pasekėjai, vilkėdami raudonų atspalvių rūbais, įkūrė utopinį miestą – dalinosi darbais, pinigais, seksu ir dvasinėmis patirtimis.
Tačiau už iš pirmo žvilgsnio gražaus fasado slypėjo vis aštrėjantys konfliktai su vietos gyventojais, kova su federaline valdžia ir žmonių išnaudojimo istorijos. Dramaturginių lūžių, netikėčiausių personažų persimainymų ir įtampos šiai istorijai pavydėtų kiekvienas Holivudo scenaristas.
6 dalių dokumentinis Chapman ir Maclain Way serialas „Wild Wild Country“, pasitelkiant archyvinę medžiagą ir dažnai kontroversiškus, skirtingas perspektyvas brėžiančius liudininkų pasakojimus, išvengia šiandienos kriminalinei dokumentikai būdingo paviršinių sensacijų vaikymosi. Nors serialo kūrėjai, akivaizdu, tikisi, jog ši istorija jus privers aikčioti (nes aikčioti tikrai yra dėl ko), kartu jie pateikia apsčiai konteksto, leidžiančio ne tik geriau suprasti komunos fenomeną, bet ir atrasti nemažai paralelių su šiandienos visuomene.
Master of None
2015-aisiais pasirodęs pirmasis Azizo Ansari serialo „Master of None“ sezonas į komedijos žanrą įnešė puokštę socialinių komentarų, kritišką žvilgsnį į šiandienos jauno žmogaus realybę ir puikiai parašytus personažus, su kuriais ir pats mielai praleistum dieną ieškodamas geriausių tacos mieste. Antrasis serialo sezonas mina savo pirmtako pėdomis, pasiūlydamas dar ryškesnę socialinę žinutę ir dar platesnę emocijų amplitudę.
Kaip užmegzti tikrą ryšį su kitu žmogumi, kai savo emocijas reiškiame emoticonais, kai pasiduodame stereotipams ir kovojame su savo ir kitų primestais lūkesčiais? Rodos, to mūsų klausia serialas „Master of None“, savyje talpinantis ir svarbias įžvalgas apie šiandienos visuomenę, ir gerą humoro dozę – nei viename epizode viena nėra aukojama dėl kito.
Kinematografiškas serialas, nevengiantis nuorodų į kitus filmus, o kartais drąsiai nustumiantis savo protagonistą į šoną ir leidžiantis naratyvui šakotis pakankamai netradicinėmis kryptimis, liudija apie autorinę viziją – tai, ko komedijos žanre pastaruoju metu kaip niekad trūksta. Šiandien, kai televiziją užvaldė vienodos narcisistinės, ciniškos, hipsteriškos komedijos, „Master of None“ tampa tikru šviežio oro gurkšniu.
Antrojo „Master of None“ sezono apžvalgą skaitykite čia.