Festivalio retrospektyva „(Ne)tikros istorijos“ analizuoja tiesos ir melo santykį kine. Siūlome atkreipti dėmesį į tris filmus, kurie privers susimąstyti apie tikrovę ir fikciją, sukonstruotą realybę ir mus, žiūrovus, pasiklydusius joje.
GRAŽIOJI GEGUŽĖ
Dokumentiniame filme „Gražioji gegužė“ (1963) režisieriai Chrisas Markeris ir Pierre Lhomme (apmaudu, kad festivalio informacinėje medžiagoje nurodomas tik vienas iš jų) filmuoja Paryžių 1962 m. gegužę, pasibaigus Alžyro karui. Tai pirmasis taikos mėnuo per septynerius metus.
Režisieriai kalba su paryžiečiais – nekalbiais, sutrikusiais, pavargusiais. Beveik trijų valandų filme, sumontuotame iš 55 val. trukmės medžiagos, autoriai pašnekovų klausia apie jų asmeninį gyvenimą, politines aktualijas ir nepaliaujamą laimės troškimą.
„Negali įsivaizduoti, kokie žmonės tave supa. Žinai tik labai siaurą žmonių ratą. Nepažįsti kitų. O kai su jais susiduri, tais, kurių nepažįsti, atrandi tą savo ir gyvenimo dalį... Tai tave priverčia... suabejoti savimi“, – viename interviu sakė P.Lhomme.
VAN GOGAS
Maurice’o Pialat „Van Gogas“ (1991) pasakoja apie paskutines 67-ias postimpresionisto Vincento van Gogho gyvenimo dienas: apie kūrybos viršūnes ir emocines žemumas, apie priklausomybę ir meilę, artimus santykius su broliu ir, žinoma, jokių kliūčių bei dvejonių nepalaužiamą kūrybinę jėgą.
M.Pialat atsitraukia nuo mūsų kultūroje gajaus genijaus įvaizdžio ir mėgina prisiliesti prie pavargusio, depresija paženklinto talento paslapties.
Išvydęs šį filmą, vienas garsiausių prancūzų režisierių, „Naujosios bangos“ vėliavnešys Jeanas Lucas Godardas M.Pialat rašė: „Mano mielas Maurice, tavo filmas pribloškiantis; jis yra toli už kino horizonto, kuris lig šiol buvo paslėptas nuo mūsų niekam tikusių žvilgsnių.“
RADIJO NAMAI
Prancūzų dokumentinio kino režisierius Nicolas Philiberto kamera atidžiai stebi kasdienybę – kurčiuosius juostoje „Kurčiųjų šalis“ (1992 m.), kaimo mokyklą filme „Būti ir turėti“ (2002), orangutanę zoologijos sode dokumentiniame kūrinyje „Nenetė“ (2010). Naujausias režisieriaus filmas „Radijo namai“ (2013) nukelia ten, kur verda girdimas, tačiau nematomas gyvenimas – į Prancūzijos nacionalinį radiją.
N.Philibertas leidžia pažvelgti į milžiniškos institucijos kasdienybę. Pusmetį nacionalinio radijo koridoriais klaidžiojęs režisierius teigia, jog pats labai mėgsta klausytis radijo, nes nematydamas vaizdo, tačiau jausdamas kalbančiųjų tikrumą, mintimis gali nukeliauti į pačias įvairiausias pasaulio vietas.
„Taip neišeidami iš namų galime keliauti sausuma ir jūra, klajoti tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, pasiklysti idėjų, minčių ir veiklos labirintuose“, – pristatydamas filmą Berlyno kino festivalyje sakė režisierius N.Philibertas.
Festivalis sausio 26 d. – vasario 10 d. vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje ir Raseiniuose.
