Visi vėlesni jo filmai taip pat buvo apdovanoti Kanuose – nuo tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizo iki „Auksinės palmės šakelės“ („Žiemos miegas“). Naujausias režisieriaus filmas „Apie sausą žolę“ taip pat buvo rodomas Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje, o anglų kalbos mokytoją suvaidinusi aktorė Merve Dizdar apdovanota už geriausią vaidybą. Kino kritikai ir apžvalgininkai sutartinai tvirtina, kad naujausias Ceylano filmas nusipelno A klasės filmų sąrašo ir yra vienas ryškiausių pastarųjų metų Kanuose rodytų kūrinių.
Kino kritikai ir apžvalgininkai sutartinai tvirtina, kad naujausias Ceylano filmas nusipelno A klasės filmų sąrašo ir yra vienas ryškiausių pastarųjų metų Kanuose rodytų kūrinių.
„Apie sausą žolę“ Lietuvos kino teatruose pasirodo jau nuo vasario 21 d.
Nors N.B.Ceylanas, regis, nuolat žavisi niūriais ir nihilistiniais veikėjais, net antiherojais, šiame filme žmonių santykiams jis suteikia daugiau vilties nei įprastai. Net kai aktorė M.Dizdar, suvaidinusi anglų kalbos mokytoją Nurai diskutuoja su pagrindiniu herojumi – dailės mokytoju Sametu (Deniz Celiloglu) apie „vilties nuovargį“, tai reiškia, kad geriau būti pavargusiam nuo vilties, nei nebesivilti nieko.
Filme N.B.Ceylanas vėl grįžta į atokią Anatolijos provinciją, kur jau ketvirtus metus mokytojauja dailės mokytojas Sametas. Pagal griežtą Turkijos švietimo sistemą, atidirbti ketverius metus provincijoje – privaloma. Anksčiau gyvenęs Stambule, Sametas iš jauno idealisto miestiečio ilgainiui virto tikru ciniku: ambicijos išblėso, idealai virto nusivylimais, o išankstiniai nusistatymai dar labiau sustiprino atskirties jausmą, juo labiau kad ir žiema šiame Anatolijos regione trunka pusę metų, tad Sametas svajoja kuo greičiau būti perkeltas ten, kur ir vėl galėtų kvėpuoti.
Mokytojo nusivylimas atsiliepia ir klasėje, kur jis kartais pratrūksta ant mokinių, o režisierius subtiliai tyrinėja, kaip vaikystėje ar mokyklos metais padėti pagrindai gali mesti ilgą šešėlį ne tik ant individų gyvenimo, bet ir šalies kultūros apskritai. Kartu – kaip biurokratinė ir konservatyvi švietimo sistema gali apriboti ir sunaikinti besikalančią žolę.
„Ar visi turi būti herojai?“ šį klausimą užduoda į save įsigilinęs ir realybe provincijoje nusivylęs Sametas, diskutuodamas su Nurai, kaip ir kiek kiekvienas žmogus turėtų prisidėti prie visuomenės gerovės. Kas apskritai yra etika ir moralė? O Ceylanas per be galo turtingus personažus nagrinėja kiekvieno mūsų teisę būti savanaudžiu, antiherojumi, trokšti dėmesio ir būti nematomu, plėšrūnu ir auka vienu metu. Pasak režisieriaus, tikri žmogiški santykiai atsiskleidžia tik per mūsų silpnybes, o ne per stiprybes.
„Nors galimybė mylėti vienas kitą yra nuolatinė, tačiau išankstinės nuostatos, sienų statymas, praeities traumos ir noras priversti artimiausius žmones sumokėti už savo klaidas vis labiau stumia mus į izoliaciją. Visi mes esame skirtingos asmenybės, tačiau nei kultūra, nei laikas kai ko nepakeis niekada – tai sielos, kurios visur panašios“, – teigia N.B.Ceylanas.
Pasak režisieriaus, ar filmas suteiks vilties, priklauso nuo to, kaip bus žiūrimas.
Pasak režisieriaus, ar filmas suteiks vilties, priklauso nuo to, kaip bus žiūrimas.
Jei suvoksime, kad ir mokiniai provincijoje gali suteikti gyvenimui prasmę, kad visada ateina pavasaris ir pro sausą žolę kalasi nauja – tuomet ne viskas prarasta.
