2017 06 07

„Tvin Pykso miestelio“ gerbėjai: „D.Lynchas turėtų atkeliauti į Lietuvą ir pažiūrėti „Naisių vasarą“

Po 27-erių metų grįžęs ir trečiąjį sezoną pristatantis „Tvin Pykso miestelis“ pasauliui vėl priminė savo egzistavimą. „Tvin Pyksas“ laikytas vienu didingiausių kino kūrinių per visą istoriją, o jo režisierius Davidas Lynchas – vienu geriausiu kino kūrėju.
„Neringa FM“ laidos kadras
„Neringa FM“ laidos kadras / Radijo nuotr.

Tačiau per 27 metus, kol „Tvin Pykso“ nerodė televizijos, jį atrado naujoji karta, pirmąją seriją pamatę tik 2014 ar net 2017 metais. Kaip šį, turbūt labiausiai 90-ųjų kultūrą formavusį ir atspindintį serialą, mato jaunoji karta? Ką jame atranda?

Apie tai tiesioginėje „Neringa FM“ radijo laidoje „Yra racijos“, tiesiogiai transliuotoje iš Laikrodžių muziejaus kiemelio, diskutavo „Apeirono teatro“ ir Klaipėdos Jaunimo teatro aktorė Kristina Švenčionytė ir jaunasis serialo gerbėjas Paulius Pocius.

– Kada jūs pamatėte „Tvin Pyksą“ pirmą kartą?

„Neringa FM“ nuotr./Kristina Švenčionytė
„Neringa FM“ nuotr./Kristina Švenčionytė

Kristina: Serialą pamačiau būdama dar vaikas. Jau vaikystėje mane pakerėjo, tačiau tuo metu dar nebuvau „įkirtusi“ simbolių ar paralelinių pasaulių. Žinoma, nesiekiau nuoseklumo, bet žiūrėjau šį serialą, nes man, kaip vaikui, tai atrodė wow. Dar kartą jau kitomis akimis pažiūrėjau sulaukusi aštuoniolikos. Ir magija, ir paraleliniai vaizdai atrodė visai kitokie nei prieš tai.

Paulius: Aš išvydau jį visai neseniai, 2016 m. pabaigoje. Tuo metu domėjausi menu ir, išgirdęs D.Lyncho pavardę, pamačiau ir „Tvin Pyksą“, o jau vėliau laukė bemiegės naktys, nes akys negalėjo atsiplėšti nuo serialo. Mane įtraukė magiška galia – tai nežinomybė, nes nieko nežinojau apie D.Lynchą. Iš pradžių tai atrodė it detektyvas.

– Kai „Tvin Pyksas“ televizorių ekranuose pasirodė pirmą kartą, jūs dar tik šliaužiojot aplink tuos ekranus arba dar visai nebuvot gimę. Kas jus jame traukia? Juk tikrai ne nostalgija.

Kristina: Tikrai ne nostalgija. Mane žavi tai, kad D.Lynchas kažkaip sugeba sujungti du pasaulius. Kiekvieną žmogų tai masina, nes, neslėpkime, jog bemaž visi uždavinėja sau klausimus apie tai, kas vyksta po mirties ir kas yra Dievas ar dvasių namai. D.Lynchas visa tai sujungia, neatsako į klausimus, o tik palieka žiūrovų galvose – jis pateikia savąją interpretaciją, kuri veža. Ir prieš tai buvau mačiusi D.Lyncho filmų, atrodančių lyg nuostabus kaimo gyvenimas ar niekuo neišsiskiriantis detektyvas. Vėliau viskas pynėsi ir susipynė.

– Šiandien įprasta peržiūrėti visą sezoną vienu ypu ar bent po kelias serijas per dieną. D.Lynchas, išleisdamas naująjį „Tvin Pykso“ sezoną, to daryti neleidžia. D.Lynchas sako, kad norėjo, jog ir 3 sezonas būtų rodomas taip, kaip rodyta anksčiau, kad žmonės bendrautų, aptarinėtų serijas. Ar tai, kad „Tvin Pyksas“ yra ir socialinis reiškinys, pavertė jį kultūriniu reiškiniu?

Paulius: Tai užveda ir įtraukia. Prisidėdamas prie žmonių bendruomenės, kiekvieną savaitę nagrinėdamas teorijas, pats pradedi mąstyti apie meną, tad nuostabu, jog Lynchas to siekia.

– D.Lynchas sako, kad jei žiūrėsi filmą, o ypač, turbūt, „Tvin Pyksą“, telefone (ar kompiuteryje), niekada per trilijonus metų jo iš tiesų nepatirsi.

K: Taip, tai milžiniškas skirtumas.

„Neringa FM“ nuotr./Paulius Pocius
„Neringa FM“ nuotr./Paulius Pocius

P: Sėsdamas prie didžiulio ekrano esi susikoncentravęs į tai, ką žiūri, pradedi mąstyti apie tai, priešingai negu kai žiūri per televizorių.

K: Kino salėje iš tiesų jauti ryšį su filmu.

– „Tvin Pyksas“ reikalauja kitokio požiūrio į filmą, o juo labiau į serialą, išskirtinio pasiruošimo tiek techniškai ir tiek sąmoningai?

K: Neseniai šnekėjau su dar viena didele serialo gerbėja režisiere Živile Mačiulyte. Kartu buvo ir vienas mūsų bendras pažįstamas, kuris sakė, kad „Tvin Pykso“ nežiūri, nes kažkaip jo neįtraukė. Jis sakė, gal aš jau išaugęs, gal čia jums tik paauglystės laikas, kad tokios crazy. O mes jam: ne, ne, visa tai turi „pagauti“. Jam ta vaidyba – per daug siurrealistinė, tad tiems, kuriems norisi daugiau realizmo, šis serialas tikrai netiks.

– Flavorwire.com rašoma, kad jei mes, Y kartos atstovai, iš tikrųjų ir neužaugome su „Tvin Pykso“ miesteliu, mes tikrai užaugome jo šešėlyje. Ką reiškia augti jo šešėlyje?

P: Kai „Tvin Pyksas“ pirmą kartą išėjo į ekranus, tuo metu televizija buvo visiškoje duobėje, pačiame žemiausiame meno lygmenyje. Televizorius būdavo tik kaip fonas. Niekas neįsivaizdavo, kad jį galima žiūrėti taip, kaip padarė D.Lynchas.

K: Žiūrėjimui reikia susikaupimo, o fone pasileisti televizorių ir D.Lynchą žiūrėti tik kaip foną – nelabai įsivaizduoju, kad taip galima.

– Kodėl Lynchas taip įsiveržė būtent į televiziją?

K: Tai yra serialas. Visų pirma, jam reikia parduoti produktą. Bet čia ne dėl pinigų, tiesiog D.Lynchas turėjo gerą idėją, tada sutiko M.Frostą ir jie kartu sukūrė nuostabų kūrinį. Be to, „Tvin Pykse“ yra ir tikrumo – M.Frostas ne kartą yra minėjęs, kad įkvėpimo serialui sėmėsi ir iš savo miestelio istorijos. Tad ir patiems kūrėjams buvo įdomu, ir buvo azartas kurti toliau.

P: „Tvin Pyksas“ įkvėpė daugybę serialų kūrėjų, daug žmonių bandė kopijuoti jo stilių. Taip ir ištobulėjo pati serialų kultūra.

K: X Failai, pavyzdžiui.

P: Dar „Stranger things“ – toks ganėtinai naujas „Tvin Pyksas“.

– Kokybine prasme ar tik tematine?

P: Ir kokybine, ir tematine, nes tiesiog pats vaidinimas šiek tiek panašus: isterinė tokia atmosfera labai jaučiasi, kuriasi bendruomenės, kuriose žmonės irgi analizuoja serialą, panašiai kaip ir „Tvin Pyksą“.

K: Taip, ir daugelis netgi parodijų apie „Tvin Pyksą“ daro.

– Ką reiškia mūsų noras grįžti į 90-uosius? Kodėl „Tvin Pykso“​​​​​​​ įtaka tokia stipri?

P: Istorijos ratas sukasi…

K: Daug kas iš tikrųjų jaučia nostalgiją. Mes patys, kadangi mūsų dar nebuvo, tai ne.

– Bet daugiausia tuos serialus žiūri jauni žiūrovai!

K: Taip, daugiausia jauni žiūrovai, nes jie dažniausiai ir naršo internete, kur jiems yra paprasčiausia tą padaryti, ir jie žiūri dažniausiai ne po vieną seriją, o, pavyzdžiui, visą sezoną per naktį pervaro. O vyresniems, Lietuvoje bent jau, taip pat padaryti nėra taip paprasta, pasiekiama, kaip kad jaunimui.

P: Į Lietuvos televizijas labai lėtai ateina serialai…

K: Taigi Lietuvos rinka dažniausiai pati turi savo serialus ir jie neperka!

– Iš tiesų, vieni geriausių serialų kūrėjų pasaulyje!

K: D.Lynchas turėtų atkeliauti į Lietuvą ir pažiūrėti „Naisių vasarą“, juk irgi apie kaimelio gyvenimą.

– Taip, tokia „Tvin Pykso“​​​​​​​ lietuviška versija! Na, o kalbant apie šaržus, pavyzdžiui, Simpsonuose yra net keli epizodai, susiję su „Tvin Pyksu“. Viename jų Homeris žiūri serialą per televizorių ir po vienos scenos sako, „Brilliant! (laugh) But I have absolutely no idea whats going on“ („Nuostabu! Bet neįsivaizduoju, kas čia vyksta“).

Ar sutinkate, jog tam, kad „Tvin Pyksas“ iš tiesų patiktų, reikia ne tik šiokio tokio intelektualumo, bet ir šiokio tokio išprotėjimo, savotiško pasiryžimo patirti ir toleruoti neapibrėžtumo būseną.

K: Būtent. Man atrodo, kad simboliai ir neturėjimas visiškai jokio supratimo, ką tas simbolis reiškia – tam ir reikia nuprotėjimo, kad nebandytum išanalizuoti, kaip jie siejasi vienas su kitu, nes tai yra nebūtina! Tas pats žiūrint A.Tarkovskį: matai simbolius, bet jie tave veikia taip vizualiai – mentališkai, psichologiškai ar kažkokiu intuiciniu potyriu, bet nebūtinai turi protiniame lygmenyje išsiaiškinti, kas kur yra koduojama.

Aišku, stengiesi nors kažkiek išanalizuoti, bet, man atrodo, kad tai neturėtų būti tiktai logiškai suvokiama, nes tai pasąmonės dalykai – gal sapną susapnuosi, kur tau bus atsakyta, kas, pavyzdžiui, yra tas raudonas kambarėlis „Tvin Pykse“. Taigi, manau, kad yra klaida bandyti vien logiškai viską suprasti.

P: Pats D.Lynchas yra pasakęs, kad jis nemąsto, kokį čia simbolį padaryt, ką parodyt, dažniausiai jam tiesiog ateina idėja, įkvėpimas...

K: Iš transcendentinės meditacijos. Jis pats knygoje „Pagauti didžiąją žuvį“ yra pasakęs, kad būtent tada jam gimsta visos idėjos. Perskaičiau tą knygą ir pati užsinorėjau taip pradėti daryti, nes tai, ką jis daro, iš tiesų genialu.

– Aš labai tikiu, kad tie simboliai, jeigu ne pirmajame lygmenyje turi rištis, ir netgi ne antrajame, tai trečiajame jau visgi jie turi kažkokią jungtį ir D.Lynchas žino, apie ką jis kalba, net jeigu ir sako, kad nežino. Manau, kad jis visgi turi kažkokį loginį jų paaiškinimą.

K: Galbūt turi, bet tikrai palieka žiūrovui vietos interpretacijai, nes neduoda kažkokių dogmų, taisyklių, kaip būtinai reikia žiūrėti. Ir tai, man atrodo, ir yra visa kūrybos esmė – palikti vietos žiūrovui, nes tu juk kuri jam.

P: Pasikalbėjęs su D.Lyncho kūrybos gerbėju irgi supranti, kad kiekvienas labai, labai skirtingai interpretuoja, nes, kaip ir sakė Kristina – menas palieka vietos kiekvienai interpretacijai.

– Grįžtant prie naujojo „Tvin Pykso“​​​​​​​ žiūrovo – koks jis yra? Kaip jūs jį matot, vis tiek dalyvaujate ir forumuose, diskusijose. Kokie žmonės šį serialą žiūri, juk ne visi?

P: Ta alternatyvioji visuomenė. Tikrai ne kiekvienas žiūri, ne kiekvienam patinka. Jį žiūri tokie, galbūt, meniškesnės sielos žmonės. Jau iš išvaizdos sprendžiant (facebooke vis tiek matosi) ir taip stereotipiškai žiūrint – „Tvin Pykso“ ir D.Lyncho kūrybos žiūrovai kitokie negu ta pilkoji masė.

– Labai įdomus „Tvin Pykso“ filmo ir filmo viduje esančių veikėjų, metaforų ir pasaulių dualumas.

P: Visų pirma labai svarbus yra ne tik serialas, bet ir jį supantys kūriniai: filmas „Twin Peaks: Fire walk with me. Missing scenes“, knygos. Į „Tvin Pykso“ pasaulį šie kūriniai įneša labai daug. Pažiūrėjus šį filmą atsiveria didžiuliai plotai išminties ir supratimas apie tai, kas vyksta ir paties serialo pasaulyje. Visiems „Tvin Pykso“ gerbėjams rekomenduočiau pasižiūrėti, galbūt atrasite naujų idėjų, kaip galima interpretuoti „Tvin Pykso“ serialą.

O apie dualumą, tai šis reiškinys labai matosi visame seriale. Viename Lyncho filme – „Blue Velvet“ vaizduojamas idilinis Amerikos miestas, o iš tikrųjų po apačia yra labai daug tamsos, taigi idilinis miestas yra šviesa, o po jo apačia – kas jame vyksta – žmonės keičiasi drastiškai. Taip pat ir seriale matome daug dualumo požymių ir tas irgi labai įtraukia žiūrovą.

– Vienas tokių Tvin Pyksiškiausių dalykų yra ir humoras, šiame seriale jis lyg atsvara mistinėms ir tamsioms scenom. Tai turbūt parodo, kad Lynchas mato žmogų, visų pirma, kaip gerą būtybę, nors ir turinčią šiokių tokių kėslų. Ką tu galvoji apie tai?

P: Aš sutinku, galiu netgi pasiremti Frosto – „Tvin Pykso“ rašytojo – mintimi, jog pirmiausia jis norėjo pavaizduoti paprastą žmonių gyvenimą, o jame vyksta viskas: ir humoras, ir skausmas, ir visa kita, kas būna gyvenime. Taigi tą ir norėjo atskleisti – pasaulio visapusiškumą.

– Sakoma, kad „Tvin Pyksas“​​​​​​​ suformavo arba bent labai prisidėjo prie 90-ųjų kultūros formavimo. Kokią ją formavo? Kokie „Tvin Pykso“ ženklai išlikę iki šiol? Nors, reikia pastebėti, kad tu, Pauliau, gimei tik 1999-aisiais.

P: Taip, tai todėl daug žinių aš apie 90-ųjų pasaulį neturiu, bet, kaip ir sakiau, pakeitė televizijos ir meno kryptį kita linkme, nes „Tvin Pykso“ serialas buvo tikrai trimis žingsniais priekyje už kitus to meto serialus ir kūrybą.

– Ir turbūt, kai filmai būna trimis žingsniais į priekį, jie grįžta irgi tokie pat šiuolaikiški. Vienas įdomus dalykas ir yra „Tvin Pykso“​​​​​​​ sugrįžimas. Serialas buvo savo laiko reiškinys, jame buvo savo laiko kontekstų, intertekstų, jis sėmėsi įkvėpimo, daug skolinosi iš to meto populiariosios kultūros, televizijos, ne pačios aukščiausios klasės trilerių ir romanų. Tad kaip yra, kad jam pavyko taip sėkmingai grįžti: nė kritikai jį labai sukritikavo, o ir žiūrovams jis irgi vis dar įdomus?

P: Na, D.Lynchas yra tiesiog genijus, kuris šitaip puikiai pratęsia savo mintis, plečia pasaulį dar į didesnes plotmes – veiksmas vyksta ne tik Tvin Pykso miestelyje, bet ir Niujorke, Dakotoje, tai žiūrovus dar labiau sumaišo ir dėl to dar labiau įtraukia, keturios sezono serijos tik išėjo, o klausimų daugiau negu atsakymų.

– Taip visuomet ir būna žiūrint „Tvin Pyksą“. Gal domėjaisi, ar tavo tėvai žiūrėjo šitą serialą?

P: Taip, kai pradėjau žiūrėti, paklausiau, sakė, jog taip, žiūrėjo, tačiau minimaliai prisimena. Jie nebuvo tie gerbėjai, kurie analizavo, tad mūsų pokalbis taip ir baigėsi.

– Aš kaip tik norėjau sakyti, kad šis serialas gali būti kaip kartų jungiamoji grandis.

P: Taip, stebint tas bendruomenes internete galima pamatyti, jog ten dalyvauja ne tik jauni žmonės, bet ir vyresnio amžiaus žiūrovai, kurie serialą žiūrėjo ir prieš 27-erius metus, taigi begalinis džiaugsmas, kad jie sugrįžta. Nostalgijos efektas ir tas jausmas žiūrint „Tvin Pyksą“ yra tiesiog nepakartojamas.

LAIDOS ĮRAŠAS:

https://www.mixcloud.com/yra_racijos/yra-racijos-63-twin-peaksas-jaun%C5%B3-%C5%BEmoni%C5%B3-akimis/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų