Kaip teigė festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė:
„Ukrainos kino kūrėjų filmai, apmąstantys praeities ir dabarties perspektyvas, visada užėmė svarbią vietą festivalio programoje. Vasario 24 d. dėmesys Ukrainai tapo etinės ir moralinės pozicijos pasirinkimu.
„Scanorama“ viešai pasmerkė Rusijos karą Ukrainoje, įdėmiai stebi įvykius karo siaubiamoje šalyje, siekia atspindėti juos savo programoje ir kaip galėdama padeda už laisvę kovojantiems kolegoms.“
Karo genezė: asmeninio ir egzistencinio siaubo trajektorijos
Ukrainos kandidatas siekti „Oskaro“ apdovanojimo, Marynos Er Gorbach „Klondaikas“, pelnęs apdovanojimą už režisūrą Sandanso kino festivalyje ir ekumeninės žiuri prizą Berlyno kino festivalio paralelinėje „Panoramos“ programoje, grąžina į 2014 m., nubrėžusius pirmuosius Rusijos karo prieš Ukrainą kontūrus.
Filmas atkuria pirmuosius būsimo karo ženklus.
Režisierės dėmesio lauke atsiduria šeima, gyvenanti Donecko srityje ties Ukrainos ir Rusijos siena. Pagrindinė veikėja Irka atsisako palikti namus net tada, kai kaimą užima karinės priešų pajėgos. Neilgai trukus šeimos gyvenimą aukštyn kojom apverčia pasaulį sukrėtusi Malaizijos lėktuvo katastrofa. Filmas atkuria pirmuosius būsimo karo ženklus nukeldamas į netolimą praeitį, kai pasaulyje girdėjosi dar tik nedrąsūs kaltinimai Rusijai dėl numušto lėktuvo ir konfliktų Donecko bei Luhansko teritorijose.
Maksymo Nakonečno filmas „Drugelio žvilgsniu“, pristatytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir nominuotas Auksinės kameros apdovanojimui, atskleidžia karo žiaurumo genezę iš moters perspektyvos.
Pagrindinė filmo veikėja, oro žvalgybininkė Lilija, patenka į rusų karių nelaisvę Donbase. Nelaisvėje ji patiria prievartą, o ištrūkusi į laisvę sužino, kad laukiasi. Lilijos vyras, dešiniųjų pažiūrų radikalas Toča, pasirodo nepasirengęs tokiam gyvenimo posūkiui – kaip ir pati nukentėjusioji.
Naujausias Sergejaus Loznicos archyvinės dokumentikos filmas „Kyjivo procesas“, pristatytas Venecijos kino festivalyje, pratęsia praėjusiais metais festivalyje rodytą „Babij Jarą. Kontekstą“, atskleidusį 1941 m. Babij Jaro dauboje vykusių žudynių aplinkybes ir nutildytos istorinės atminties trajektorijas.
Šįkart režisierius sutelkia žvilgsnį į 1946 m. vykusį teismo procesą ir liudytojų parodymus, palaipsniui auginančius absoliučią žiaurumo ir siaubo patirtį.
S.Loznicos filmas kuria intensyvią ir intymią akistatą su praeitimi, atsisako paguodos ir žmogaus prigimties brutalumą apnuoginančiais archyviniais kadrais siekia priartėti prie objektyvios tiesos.
Motiniško sielvarto portretas
Kristinos Tynkevič vaidybinis ilgametražis debiutas „Kaip ten Katia?“, pelnęs specialųjį žiuri prizą režisierei ir geriausios aktorės apdovanojimą Anastasijai Karpenko Lokarno kino festivalio sekcijoje „Dabarties kino kūrėjai“, kuria sudėtingą ir jautrų motiniško sielvarto portretą – eismo įvykyje žuvus dukteriai, Ania priversta stoti į akistatą su artimiausio žmogaus netekties skausmu.
K.Tynkevič filmas atskleidžia ir sudėtingą korupcijos skerspjūvį, priartindamas žiūrovus prie realybės, kurioje politinė galia tampa veiksniu, lemiančiu žmonių likimus.
Ukrainos balsas rinktiniuose tekstuose ir kino industrijos renginiuose
Ukrainiečių kino kritikė ir žurnalistė Natalija Serebriakova Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje bombarduojamame Sumų mieste rūsyje rašė „Screen Daily“ publikuotą dienoraštį „Aš kino kritikė, ant kurios krenta bombos“.
Šiais metais ji prisijungė prie „Scanoramos“, padėjo sudaryti ukrainietiškąją festivalio programą ir parengė per dešimt interviu su kino kūrėjais, kurių filmai formuos jubiliejinės festivalio programos pagrindą.
Rinktiniai tekstai, tarp kurių išsirikiavo pokalbiai su S.Loznica ir M.Nakonečno, publikuojami festivalio kataloge – leidinys bus dovanojamas žiūrovams, įsigijusiems festivalio abonementus.
Kino industrijos renginių programoje „SCA Kryptys“ N.Serebriakova supažindins su šiuolaikinio Ukrainos kino paskutiniojo dešimtmečio antologija. Žvilgsnį į paskutinio dešimtmečio Ukrainos kino procesus pratęs pokalbis su filmo „Drugelio žvilgsniu“ režisieriumi M.Nakonečno ir montažo režisiere Alina Gorlova.
Filmo „Kaip ten Katia?“ režisierė K.Tynkevič, savo ankstesniame dokumentiniame filme nagrinėjusi pirmąją nepriklausomybės laikų kartą Ukrainoje po Sovietų sąjungos griūties, pasidalins šiuolaikinio jauno kūrėjo iš Ukrainos realybe. Ilgametražis vaidybinis debiutas „Kaip ten Katia?“ Lokarno kino festivalyje festivalyje pelnė du prizus, bet net atskristi į tarptautinį kino festivalį kūrėjai iš Ukrainos – nemenkas iššūkis.
Nuolatinis Kanų ir Venecijos kino festivalių svečias bei ilgametis „Scanoramos“ bičiulis S.Loznica praves meistriškumo seminarą apie tiesos paieškas istoriniuose archyvuose ir pasidalys filmo „Kyjivo procesas“ kūrimo užkulisiais. Kalbėdamas apie archyvinės dokumentikos kūrimo principus, režisierius atskleidžia gerokai platesnius istorijos ir kultūros kontekstus, todėl kiekvieną kartą sulaukia ne tik kino profesionalų, bet ir festivalio žiūrovų dėmesio.
„Scanoramos“ laikysena: smerkia Rusijos karą Ukrainoje
„Scanorama“ viena pirmųjų Lietuvos kultūros lauke viešai pasmerkė Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, ragindama nutraukti bendradarbiavimą su Rusijos ir Baltarusijos kino gamybos ir platinimo kompanijomis, nešančiomis finansinį pelną dabartiniams šių šalių režimams ir juos palaikantiems juridiniams bei fiziniams asmenims.
Pajamas, gautas už taikos metu devyniuose Lietuvos miestuose pradėtą platinamų filmų ir juos lydinčių kultūrinių renginių programą „Kino pasimatymų savaitė“, festivalis skyrė nevyriausybinei organizacijai „Blue / Yellow“, remiančiai Ukrainos gynybos pajėgas, kviesdamas pasekti savo pavyzdžiu ir kitus kino festivalius.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Atidarymo filmas bus rodomas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje.
