Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2023 06 06

Vaidas Jauniškis: šventės, mūsų kasdienybė

Vyksmas galėtų būti toks: prie kelių prekystalių ar kioskų nusidriekusios eilės, ant stalų daug popierių, suvenyrų ir magnetofonai ar radijai, grojantys kiekvienam kioskininkui mielą muzikėlę. Pamažu per pusvalandį laukiantiems išdalijamos sidabrinės gervės, auksiniai scenos kryžiai ir dar koks nors žalvarinis apdovanojimas.
AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas ir Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius
AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas ir Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Kartais kioskininkai tarpusavyje pajuokauja, kažką pasiaiškina, kartais per garsiakalbius nuskamba vieno ar kito laureato nerišlūs „skiriu tėvams“, „savo dukrai“, „nesitikėjau, bet dėl visa ko pasirašiau“, „ačiū prodiuserei, jei ne ji, tai“ ir pan. O toliau – jei jau nori laureatai pašvęsti, pasiausti,– tam už prekystalių yra palapinė, bet jau televizija nieko iš ten netransliuoja.

Tiesa, šių metų „gervės“ buvo dar unikalesnės, nes pradžia buvo viename LRT kanale, o tęsinys kitame.

Keletas kioskų išgelbėtų ištęstos į tris valandas ceremonijos situaciją. Bet esmės nekeistų – maždaug toks po keleto dešimtmečių įvairių bandymų nusistovėjo iškiliausių scenos ir kino meno apdovanojimų formatas, ir nieko čia nepadarysi – reikia sutilpti į tam tikrą laiką, ir pasirinktas šitas konvejeris: vedėjo sakinys kaip takelis nominacijos link, žymus asmuo paskelbia nugalėtoją, šis ar ši atsiima prizą su pora sakinių – ir toliau, kitas! Kategorijų daug, reikia pagerbti visus, šiems padėkoti – štai todėl ir žiūrime per televizorių kelių valandų nuobodybę. Tiesa, šių metų „gervės“ buvo dar unikalesnės, nes pradžia buvo viename LRT kanale, o tęsinys kitame. Keista, kad pabaiga nenusivyniojo į internetą.

Tiesą sakant, būtų buvę geriausia viską rodyti internete – jei jau reikia transliuoti. Bet kodėl reikia? Ar tam, kad svarbiausius pagal rangą laureatus apdovanotų LRT atstovai? Ar tam, kad tokia transliacija signalizuotų apie visuomeninio transliuotojo rūpestį šalies kultūra ir švietimu? Bet LRT ir taip kultūrėja, akivaizdžiai matosi jos augantis dėmesys šioms sritims pastaraisiais metais. Tad galbūt apdovanojimai dovanoja dar vieną progą pasidaryti dar vieną asmenukę ekrane, užkariauti ir kitus, ne vien kino ar teatro srities atstovus – populiariosios kultūros ir blizgių žurnalų mėgėjus. Mes čia, ar matote?

Iš senų laikų, kai dar nebuvo nei „Auksinių scenos kryžių“, nei dar ankstesnių „Kristoforų“, ataidėdavo vyresnės teatralų kartos prisiminimai ir susižavėjimo atodūsiai bei keletas užfiksuotų kino kronikose kadrų – apie tai, kaip per Teatro dieną Vilniaus Koncertų ir sporto rūmuose aktorių komandos (lyderė Regina Varnaitė!) žaidė futbolą, o Kauno halėje – krepšinį su bokso pirštinėmis. Kaip teatralai improvizuodavo, išrasdavo savas taisykles, o pilnos žiūrovų arenos gaudė ir laukė kitų metų dienos. Prisimenu ir „Kristoforus“ Operos ir baleto teatre, kai neplanuotai įsiveržęs į sceną baletmeisteris Elegijus Bukaitis bent keliolikai minučių atėmė „eterį“ ir visų žadą, parodijuodamas Leniną. Po to jį, nesustabdomą, Kostas Smoriginas tiesiog išnešė iš scenos. Buvo ir kitų neplanuotų riktų, bet tai negriovė ceremonijos. Priešingai. Šventės sąlyga: čia nebuvo transliacijos. Nereikėjo derintis, sutilpti į minutę padėkos kalbos, baigti prieš „Panoramą“ ar pan. Nes šventė buvo saviems, kokia šventė ir yra savo prigimtimi: sentikiai juk nešvenčia Chanukos. Šventė ir dėl to, kad ji teikia privalomą progą iškristi iš nuolatinės tvarkos, paneigti rutiną, kasdieną. Kad į ją sugrįžtum šiek tiek pasikeitęs.

Šventės, jei ne valstybinės, gali turėti ir tam tikrą anarchijos ar maišto atspalvį. Nekalbu apie kvailių dienas, kai įprastinė tvarka verčiama aukštyn kojomis, bet ir kitose svarbiausi akcentai tenka ne valstybės prezidentams ar ministrams – kuo jie čia dėti? Bet mūsų šventėse į sceną garbingiems apdovanojimams įteikti lipa būtent jie, ir taip meno žmonės tvirtina nustatytą hierarchiją. Lojalumas demokratinei valstybei yra girtinas, bet čia ne apie tai kalba.

Išeina vedėjas, ir jo pirmuose sakiniuose girdžiu juos rašiusių scenaristų dejones – na ir ką dar sugalvoti apie teatrą, režisierius, apšvietėjus, dailininkus?

Todėl dabarties šventėse nesikeičia niekas, tvarka kaip įprastai. Tik nuobodulys bandomas išvaikyti dirbtiniais entuziastingais šūksniais. Išeina vedėjas, ir jo pirmuose sakiniuose girdžiu juos rašiusių scenaristų dejones – na ir ką dar sugalvoti apie teatrą, režisierius, apšvietėjus, dailininkus? Kokiu anekdotu, sąmojumi nukeliauti iki kitos kategorijos? Ir vedėjai pasakoja saviems porai šimtų salėje, kas yra teatras ar kinas. O dar geriau, kai tai apreiškia žymus žmogus – jam ar jai kažkodėl niekas nepasakė, kad salėje sėdintys tikrai geriau už jį žino, nes su tuo susiduria visą gyvenimą ir kasdien. Bet šiandien yra dar tariami tūkstančiai už ekrano, kurie neva nežino. Auditorija skyla į du priešingus polius, rezultatas – kelių valandų nuobodybė. Iš veidų salėje spėju, kad abiem pusėms.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ ceremonija
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ ceremonija

Kaip su tomis auditorijomis dorotis, ar įmanoma jas jungti, ar būtina? Amerikos „Oskarų“ vedėjas pokštauja – ir dažnai gan tiesmukai – apie sėdinčius salėje, jis juos vadina vardais ir tujina. Kad ir familiariai, bet įsigudrina neprarasti jiems pagarbos (šįmet „gervėse“ Dainius Kazlauskas tai bandė pasiekti, ir bravo jam!). Paminimi sukūrę svarbius vaidmenis, bet nebūtinai nominuoti. Nes žiūrovai salėje, to kinematografinio svajonių fabriko darbininkai, yra šios šventės saviškiai, beveik šeimininkai, – jie yra svarbiausi. Ir vedėjui nusispjauti, kad kažkas Vajomingo trobelėje ar Aidaho degalinėje jų nežino. Užtat visus juos pažįsta TV operatoriai, akimirksniu reaguojantys į paminėtus vardus, o greitas kamerų perjungimas siūlo spalvingą, dinamišką vakarą. Visa kelionė per aibės kategorijų neprofesionalams gali pabosti, bet – tai ir skirta profesionalams, tai kuria savo rato, šeimos atmosferą. Čia galimi ir juokeliai, ir netikėtumai, ir rimti pareiškimai (prisiminkime Meryl Streep kalbą apie Trumpą „Auksinių gaublių“ ceremonijoje), o drauge pateikiama ir pačių apdovanojimų apžvalga,– vektorius, kurlink einama, kokie šiųmečių nominuotųjų ir pačios meno srities posūkiai. Lyg vedėjas būtų ne aktorius, o kino ar teatro kritikas. Prancūzų kino „Cezariai“ ar teatriniai „Moljerai“ dėliojami irgi panašiu – savos bendruomenės, artimiems žmonėms skirtos šventės – principu.

Pas mus karaliauja patetika iki pamaldumo. Kartais tas troškimas sureikšminti meno sritį, kad nesuabejotum, virsdavo parodija: turėjome įtikėti lietuvių kino galia tais metais, kai „gervėse“ rungdavosi du filmai – ir kurių abiejų Lietuvos žiūrovai nebuvo matę. Šiandien jau galima bent kiek pasirgti už nominuotuosius. Bet – greta auditorijos skilimo (salėje ir už ekrano) yra dar vienas pasirinkimas: kas svarbiau – šventė ar apdovanojimai? Turėti ar būti? Ir jau keleri metai akivaizdžiai nugalėjo materija: ceremonija kuriama tam, kad išdalintum dovanas. Tai ir daroma su minimaliomis sąnaudomis scenarijui ir vedėjams. Todėl TV žiūrovas viliojamas stebėti tik dalybas, kuriose jis – pašalinis. Tiesa, dar jis gali pažiūrėti keletą muzikinių numerių, – bet net to nėra ko lyginti su komercinių televizijų muzikiniais konkursais. O kadangi akcentas vistiek yra apdovanojimai, žiūrovas ir stebi, kaip X prizą pelno jam nebūtinai žinomas asmuo už dažnai nematytą spektaklį ar filmą. Natūralu, po keleto nominacijų nuspręs toliau negaišti laiko. Ryt pasiskaitys, jei dar bus įdomu.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ ceremonija
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ ceremonija

Tik štai jam gali iškilti kitas klausimas: ar tikrai mūsų scenos ir kinematografo menai verti dėmesio, jei jų atstovai kuria tokias nuobodžias ceremonijas? Televizinis efektas netikėtai gali pasisukti priešinga linkme: transliacijos lyg ir turėtų populiarinti tuos menus, bet per tokias ceremonijas meno sritis apskritai nuvertinama, tiksliau, nusivertina pati. Be improvizacijos, be azarto, be ambicijų sukurti gerą scenarijų. Lyg „kūrėjai“ ir „kūrybiškumas“ būtų skirtingų šaknų žodžiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais