Priežasčių prisiminti apie devyniasdešimt filmų sukūrusį Godard’ą yra ir daugiau: 2019-ųjų pabaigoje pasaulį paliko pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrusi aktorė ir viena režisieriaus mūzų Anna Karina, o pernai gruodį ryškiausiu prancūzų Naujosios bangos kūrėju tituluojamas kūrėjas minėjo 90 metų jubiliejų.
Filme „Gyventi savo gyvenimą“ A.Karina vaidina jauną paryžietę Naną, kuri trokšta tapti aktore, tačiau dėl pinigų stygiaus pradeda verstis prostitucija. Nanai įsimylėjus jauną menininką, jos suteneris nesirengia jos taip lengvai paleisti. Įkvėptas Brechto moters istoriją Godard’as išdalijo į dvyliką dalių, kiekviena jų prasideda trumpu apibūdinimu.
Ši juosta Venecijos kino festivalyje autoriui pelnė du apdovanojimus. Vienas jų – specialusis žiūri prizas.
A.Karinos pažintis su Godard’u įvyko, kai režisierius ją pastebėjo reklamoje ir pasiūlė nedidelį vaidmenį kriminalinėje melodramoje „Iki paskutinio atodūsio“ (1960), vėliau tapusioje naujos kartos atėjimo į prancūzų kiną simboliu. Tačiau Karina atsisakė, nes filme reikėjo nusirengti. Jai tuo metu buvo mažiau nei 20 metų. Po kelių mėnesių režisierius vėl su ja susisiekė ir pasiūlė vaidinti pagrindinį personažą filme „Mažasis kareivis“ (Le Petit Soldat, 1963). Ji sutiko.
1961 metais Karina ir Godard’as susituokė. Iš viso aktorė nusifilmavo septyniuose jo filmuose. Po „Mažojo kareivio“, kuris dėl cenzūros pasirodė tik 1963 metais, sekė „Moteris yra moteris“ (Une femme est une femme, 1961), „Gyventi savo gyvenimą“ (1962), „Išsišokėlių gauja“ (Bande à part, 1964), „Alfavilis“ (Alphaville, une étrange aventure de Lemmy Caution, 1965), „Pamišėlis Pjero“ (Pierrot le fou, 1965) ir „Pagaminta JAV“ (Made in U.S.A, 1966). Galbūt A. Karina būtų suvaidinusi ir kituose, tačiau 1965 metų pabaigoje jiedu išsiskyrė.
Japoniškiausio režisieriaus kasdienybės poezija
Nuo kovo 4 dienos virtualųjį repertuarą papildys du japonų režisieriaus Yasujirô Ozu (1903-1963) pokariu sukurti darbai – „Vėlyvas pavasaris“ (Banshun, 1949) ir geriausiu jo kūriniu laikomas „Tokijo apysaka“ (Tokyo monogatari, 1953). Ozu būdingas ypatingas jautrumas kasdienėms istorijoms, kurioms pasakoti autorius naudoja santūrias kino raiškos priemones. Minėtuose filmuose Ozu kreipia dėmesį į tėvų ir vaikų santykius.
Pirmajame – rūpindamasis mylimos dukters ateitimi tėvas nori ją ištekinti. Jis puikiai supranta, kad dukrai palikus namus, jis liks vienas. Kiek vėlesniame darbe „Tokijo apysaka“ Ozu rodo vienos šeimos susvetimėjimą. Čia užaugusių vaikų aplankyti atvyksta jų tėvai. Tačiau jų atžalos pernelyg užsiėmusios, kad skirtų laiko pasenusiems tėvams.
Nors Ozu sukūrė kiek daugiau nei penkiasdešimt filmų, išlikusių tik trisdešimt keturi. Ilgą laiką šis autorius Europoje buvo visai nežinomas.
