Atrodo, „Vandens forma“ (The Shape of Water), sudėliota iš pažįstamų archetipų, akivaizdžių simbolių ir mintinai žinomų siužetinių vingių, negalėtų būti paprastesnė, tačiau režisierius istorijos atpažįstamumą sugeba palengva auginti tol, kol šis tampa kažkuo daugiau. Kažkuo, kas nesudėtingą, nostalgijos šydu apjuostą istoriją pakylėja iki universalaus ir tuo pat metu jaudinančiai asmeniško pasakojimo apie žmogiškumą, išsprūstantį iš mums įprastų formų bei pavidalų.
„Jis net ne žmogus,“ – „Jei jam nepadėsime ir mes nebūsime žmonės“. Iš esmės, „Vandens forma“ telpa į šiuos du sakinius, pristatančius tiek protagonistę (kalbos negalią turinčią Elisą (akt. Sally Hawkins), dirbančią valytoja griežtai saugomoje vyriausybės organizacijoje ir įsimylinčią čia kalinamą keistą padarą, kurį bando apsaugoti nuo jį sunaikinti norinčių savo darbdavių), tiek filmo temą, besiskleidžiančią 7 dešimtmečio JAV, kai noras užkariauti kosmosą ir tapti visapusiškai pranašesniais už menamą priešą sulaukdavo kur kas daugiau dėmesio, nei greta esančių džiaugsmas ar skausmas.
O „Vandens formoje“ greta, nenuostabu, yra atstumtieji. Kalbėti negalinti Elisa, homoseksualus jos dėdė (akt. Richard Jenkins), neberandantis dailininko darbo, kai reklamose ėmė dominuoti fotografija, tiek darbe, tiek šeimoje nuolat žeminama juodaodė Elisos draugė Zelda (akt. Octavia Spencer) ir rusų šnipas, slepiantis net tikrąjį savo vardą (akt. Michael Stuhlbarg). Galiausiai – iš pažiūros monstriška būtybė, žmogus-žuvis, kurio visi baidosi, tik Elisa geranoriškai neša virtus kiaušinius ir leidžia vinilines plokšteles...
„Vandens forma“ nuo pat pradžių groja dviem registrais ir tol, kol vieni žaidžia karą ir sprendžia valstybių likimus, kiti savomis išgalėmis bando užglaistyti to karo pasekmes. Režisierius žiūrovą keliskart patikina, jog pasaulyje, kuris skęsta nepamatuotose ambicijose ir nepakantume, tik tie, kurie lieka gyvenimo paraštėse, dar puoselėja empatiją, atjautą, draugystę. Ir po truputį augina meilę.
Del Toro „Vandens formą“ kuria su pavydėtinu pasitikėjimu savimi. Jis nebijo pasaulio, suskirstytų į „geriečius“ ir „blogiečius“, atviro sentimentalumo ir nostalgiškų grįžtelėjimų į praeitį – nuo lyriško, retro motyvų prisodrinto Alexandre'o Desplat garso takelio, iki „Ameliją iš Monmartro“ primenančios filmo dailės ar iš televizoriaus bei kino ekranų ataidinčių 7 deš. kino filmų.
„Vandens formoje“ visko tiek daug, kad net saldu, tačiau visas šis perviršis, būdingas kiekvienai pasakai, žiūrovams pateikiamas be menkiausios dvejonės. Nuo įžanginės scenos, tiesiogine to žodžio prasme panardinančios filmą po vandeniu, iki poetiško, už širdies griebiančio finalo – Del Toro „Vandens formos“ pasaulį kuria taip drąsiai, taip virtuoziškai (jei tik pamiršime su juokingu akcentu kalbančius rusų šnipus), kad paprasčiausiai negali tuo nesižavėti.
Jau dabar galima sakyti, jog „Vandens forma“ susilaukė rekordinės sėkmės. Venecijos kino festivalyje ji buvo apdovanota „Auksiniu lokiu“, pelnė du „Auksinius gaublius“, JAV prodiuserių gildijos buvo išrinkta geriausiu metų filmu bei susišlavė 13 „Oskarų“ nominacijų.
Tokie rezultatai leidžia daryti išvadą, jog Del Toro šįsyk pataikė tiesiai į dešimtuką. Ir ne tik todėl, kad priešpriešų ir prieštarų kamuojamame pasaulyje prakalbo apie meilę, galinčią įveikti visas kliūtis, bet ir dėl to, kad šiuolaikiniame kine, pergrūstame intertekstų ir bandymų reformuoti kino kalbą, prie klasikos grįžtanti „Vandens forma“ atrodo sava, nepretenzinga ir jauki. Kaip graži pasaka apie niekada nesibaigiančią ir niekam nepaklūstančią meilę, kuri padeda pasislėpti nuo už kino salės ribų visų mūsų tykančių monstrų.
