„Šis be galo išraiškingas J. Meko darbas primena istorinius faktus apie 1991 metais vykusią Lietuvos kovą prieš Sovietų valdžią. Keturių dalių vaizdo instaliacijoje galima išvysti chronologinę apžvalgą apie Lietuvos tapsmą nepriklausoma valstybe. Juostoje pateikiami reportažai, kuriuose atsiskleidžia Sovietų agresija, piliečių demonstracijos, įvairūs interviu, aukščiausio rango Lietuvos ir užsienio šalių politikų bei žurnalistų pasisakymai bei įžvalgos ir visa tai iš mums netikėtos ir nežinomos perspektyvos – Niujorko piliečio akių“, – sakė parodos organizatorius, Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas Kučinskas.
Įrašuose užfiksuoti ir visiškai paprastų žmonių gyvenimai, paveikti šio konflikto. Meko surinktoje medžiagoje – Jungtinėse valstijose transliuoti reportažai, kuriuose užfiksuota to meto politikos, ekonomikos kaita bei Rytų Europos santykiai su Vakarais.
„Šis filmas yra sumontuotas iš video medžiagos rodytos Niujorko televizijos laidų, kurią filmavau savo „Sony: vaizdo kamera, Sovietų Sąjungos sugriūvimo 1989-1991 metų laikotarpiu. Filmavau savo namuose, sąmoningai palikdamas fone natūralius kasdieninio gyvenimo garsus. Instaliacijoje matysite koncentruotą chronologinę apžvalgą, kas ir kaip dėjosi per tą labai istoriškai svarbų laikotarpį, kaip viskas matėsi ir kaip viskas buvo interpretuota televizijos žinių komentatorių ir jų svečių. Bet galite šį filmą žiūrėti ir kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, vienos tautos nepalaužiamu noru būti laisvais, Olimpo dievams juos remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos „personažai“: prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės“, – naujausią savo darbą apibūdino J. Mekas.
J. Meko filmai akcentuoja jo gebėjimą peržengti mediumo ribas ir tuo pat metu iliustruoja menininko norą iš naujo įvertinti senuosius kūrybos metodus tam, kad būtu galima suvokti šiuolaikinio meno galimybes. Šis darbas akcentuoja J. Meko filmų efemeriškumą – juose sustabdomos akimirkos tam, kad jas būtu galima prisiminti amžinai. Toks meno pateikimas ir yra tikras avangardas, nes čia atsisakoma paklusti iš anksto nustatytoms išraiškos formoms ir taip analizuojama pati meno prigimtis.
Jurgio Mačiūno „Atlasais“ ir fluxus kūrėjų darbais parodoje bus naujai kvestionuojamos meno ribos su socialine, politine sferomis.
Jurgis Mačiūnas, mūsų visuomenės dar menkai suprastas genijus, pasaulyje pripažintas kaip architektas, menininkas, Niujorko Soho tėvas. Jis yra vieno reikšmingiausių, o gal net ir paties įtakingiausio šiai dienai tarptautinio fluxus judėjimo pirmininkas. Gimė Kaune, vėliau su šeima pasitraukė į Vokietiją ir į JAV.
J. Mačiūno „Atlasai“ (1953) koncentruotai ir tiksliai perteikia Rusijos esminę istorinę, politinę ir geografinę informaciją. Pradedant nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Rusijos teritorijoje, jos istorija vaizdžiai ir preciziškai redukuojama tarpusavyje susijusiuose atlaso lapuose iki pat 1917 m. spalio revoliucijos. Sujungus laiko ir vietos dimensijas palaipsnio keitimosi kontekste šis darbas tarsi įgauna trečią dimensiją. Kritikuodamas nelankstų ir ribotą mokymąsi iš knygų Jurgis Mačiūnas tikėjo, jog palaipsniui platėjantis laiko ir erdvės susiejimas būtinas bet kurios srities specialisto sėkmei.
J. Mačiūnas siekė, kad fluxus netaptų dar vienu meniniu judėjimu. Jo vizija, kad fluxus apimtų socialinę, kultūrinę, politinę ir meninę sferas. Radikalios ir kontraversiškai vertinamos fluxus kūrėjų politinės ir visuomeninės pažiūros išsakomos „klasikinių“ fluxus menininkų tokių, kaip Benas Vautier, George'as Brechtas, Yoko Ono, Henry'is Flyntas, bus sujungtos į ir šiandien aktualų koliažą.
