Venecijos kino festivalis. Aštuntoji diena. Blėstanti meilė tarp bulių ir norvegiškos tragedijos rekonstrukcija

Jautrus ir intymus opusas

Meksikos kino poetas Carlosas Reygadas („Japonija“, „Mūšis rojuje“, „Tyli šviesa“) pateisino savo reputaciją, suglumino, sužavėjo, sujaudino ir sukrėtė. Režisierius kuria filmus savitu ritmu, preciziškai išlaukia reikalingų momentų, improvizuoja be galutinio scenarijaus ir jautriai dalinasi realaus gyvenimo detalėmis. Kaip ir ankstesniuose jo filmuose, hibrido formos dramoje „Mūsų laikas“ (Our Time / Nuestro tiempo) neįmanoma atskirti, kas yra suvaidinta ir kur baigiasi dokumentikos ribos.

Šį kartą Carlosas Reygadas pasielgė dar ekscentriškiau ir pagrindinius vaidmenis paskirstė sau bei žmonai Nataliai Lopez. Judviejų vaikai jau patyrė valiūkiškus žaidimus prieš kamerą 2012 m. filme „Po tamsos – šviesa“ (Post Tenebras Lux), bet dabar ekrane sutinkame visą šeimą, jų artimiausius draugus (gal net priešus) ir rančoje globojamus gyvūnus.

Netobula, bet atleidžianti meilė

„Mūsų laike“ Carlosas ir Natalia vaidina vyrą ir žmoną, kurie nusprendžia pratęsti išblėsusių jausmų egzistenciją atvirais santykiais ir įtraukti kitus mylimus žmones, jei tik nepavyksta atsikratyti geismo. Pripažintas šalies poetas Chuanas įtaria atšalusiai bendraujančios žmonos Esteros neištikimybę.

Režisierius kuria filmus savitu ritmu, preciziškai išlaukia reikalingų momentų, improvizuoja be galutinio scenarijaus ir jautriai dalinasi realaus gyvenimo detalėmis.

Jam pakanka įrodymų, kai mobiliame telefone pamato dešimtimis skambučių pasikartojančius pokalbius su ponu P. Išsiaiškinęs paties įdarbinto arklių trenerio asmenybę Chuanas parašo vyrui elektroninį laišką su delikačiai intymiu pasiūlymu. Sutikęs paleisti žmoną į aistringesnį glėbį egoistas Chuanas dar intensyviau mėgina išsaugoti beveik subyrėjusią santuoką.

Ir kas pasakys, ar Chuanas ir Estera yra pilnai išgalvoti personažai, ar galbūt Carlosui su žmona Natalia prireikė būtent filmo „Mūsų laikas“ ir asmeninių alter-ego, kad suprastų ir patikrintų, kokią stadijoje pasiekė jų santykiai. Režisierius nebijodamas įtraukia į konfliktą savo vaikus, o mažoms dukterims leidžia už kadro žaismingu tembru įgarsinti suaugusių nesutarimų paaiškinimus su keiksmažodžiais.

Ir apie bulius taip pat

Vizualus filmas ypač pakeri spontaniškumu, natūralumu ir gamtos siurprizais, kurių šiaip sau nesuplanuosi pagal pageidavimą. Carlosui Reygadasui pavyksta įspūdingas kinas net nesiekiant nustebinti įspūdingumu. Pirmasis sukrėtimas nutinka, kai koridai veisiamas ir treniruojamas įsiutęs laukinis bulius pasileidžia atakuoti mulo tempiamą vėžimą su dvejais vyrais. Šie jau nieko nebegali pakeisti, o tik slėptis ir saugotis. Bulius sumaitoja mulą ir egoistiškai nueina link savosios bandos kruvinais ragais. Tokios scenos negalėtų surežisuoti net nerealiausias genijus. Buliaus juk nepaprašysi, kaip jis turėtų elgtis filmavimo aikštelėje ir neįduosi scenarijaus

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Režisierius Carlosas Reygadasas Venecijos kino festivalyje

Stulbinančiai suskamba Meksikos nacionalinio orkestro pasirodymas teatre, kurį režisierius filmuoja įmantriais kameros rakursais. Žmonos ilgas monologinis atsakymas į laišką iliustruojamas nerealiu skrydžiu virš vakarėjančio Meksiko megapolio, kai išsiaiškiname, kad kamera yra pritvirtinta ant besileidžiančio į oro uostą lėktuvo.

Kanai pageidavo trumpesnio laiko

Tris valandas „Mūsų laikas“ prikausto prie ekrano gyvenimo tėkme, o finale vėl šiurpina dviejų bulių akistata, kurios neišeis taip greitai pamiršti.

Carlosas Reygadas buvo pasiruošęs pasaulinei premjerai Kanuose, tačiau meno vadovui Thierry Fremaux neįtiko ilga trukmė ir jis pareikalavo sutrumpinti. Režisierius pamėgino paklusti reikalavimams, bet sugebėjo iškirpti tik 7 minutes, nesusilaikė pridėti naują sceną ir numojo ranka į Kanus.

Blogiausias Venecijos filmas

Porą dienų išsiilgtą „Netflix“ įžanginį klipą į Venecijos sales sugrąžino tikrų tragiškų įvykių drama „Liepos 22-oji“ (July 22nd), kurią norisi kuo greičiau išsitrinti iš atminties. Britas Paulas Greengrassas siaubingai nuvylė beviltiška Anderso Behringo Breiviko velniškų išpuolių Osle ir Utiojos saloje inscenizacija. Dvi su puse valandos ištęstas televizinis epizodas su ritmo permušimais įmanomoms reklaminėms pauzėms (jei prireiktų) primena „National Geopraphic“ ar kokio kito kanalo laidą pagal temą „Kaip gi viskas nutiko“.

Liūdniausia, kad būtent tokių realistiškų filmų specialistas Paulas Greengrassas išgarsėjo dokumentinėmis dramomis – Berlyno „Auksiniu lokiu“ paženklintu „Kruvinuoju sekmadieniu“ (Bloody Sunday) ir 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų užgrobtu „Skrydžiu Nr. 93“ (United 93). Tai, ką jis nuveikė su 77 gyvybes nusinešusiu teroristiniu aktu yra neatleistina. „Liepos 22-oji“ ciniškai išduoda išpuolio aukas dėl pasipelnymo ir pasityčioja iš Norvegijos piliečių.

Visa Norvegija kalba angliškai

Režisierius sau būdinga nenustygstančios vietoje kameros manieriomis filmuoja autentiškose vietose, siekia tiksliai pateikti faktus, susikviečia žinomus Skandinavijos aktorius, bet visus herojus priverčia kalbėti vien tik angliškai, vedančiuosius norvegiškus laikraščius spausdina su angliškomis antraštėmis, televizijos laidose transliuoja pranešimus angliškai.

Suprantama, kad „Netflix“ žiūrovai tingės skaityti titrus, bet paaukoti autentiškumą tikrai nevertėjo. Juolab žinome, kad „Borno“ trileriuose tas pats režisierius vertė Mattą Damoną mokytis frazių įvairiausiomis užsienio kalbomis. Skirtingai nei bet koks kitas filmas, „Liepos 22-oji“ bus sutinkamas ypač skausmingais liudininkų prisiminimais ir neužgijusiomis žaizdomis.

Suprantama, kad „Netflix“ žiūrovai tingės skaityti titrus, bet paaukoti autentiškumą tikrai nevertėjo.

Jau trys

Tai jau trečias filmas šiemet apie šiurpius įvykius Utiojoje ir pirmas kartas, kuriame akis į akį susiduriame su išprotėjusiu neonaciu Andersu Breiviku. Berlyno kino festivalio konkurse dalyvavo Eriko Poppe’o realaus laiko vieninteliu kadru nufilmuotas ir manipuliatyvus trileris beveik identišku pavadinimu „Utioja, liepos 22-oji“ (U – July 22), kuris jau buvo parodytas ir Lietuvos kino teatruose.

Dokumentiniame filme „Rekonstruojant Utioją“ (Reconstructing Utøya) keturi išlikę gyvi ir nuo sužeidimų pagiję liudininkai priima režisieriaus Carlo Javerio pasiūlymą suvaidinti savo prisiminimus „Dogvilio“ stiliumi dideliame angare su jaunesnių moksleivių savanorių grupe. Vienas iš dalyvaujančių vaikinų Torje Hansenas pasakoja prisiminimus apie save ir Breiviko pašautą vyresnį brolį Viljarą. Būtent ši istorija detaliai tiriama „Liepos 22-osios“ siužete, nors labai keista ir nejauku žiūrėti filmą, kuriame vardu įvardyjamas tik vienintelis Viljaras, o kitos aukos lieka bevardėmis. Net ir Torje (beje, parinktas aktorius visai nepanašus į realų vaikiną) vardas atskleidžiamas tik žymiai vėliau.

Jeigu nestudijavote 2011 m. norvegiškos tragedijos įvykių ir norėsite nepraleisti Paulo Greengrasso televizijos, tai geriau pasilaikykite rudenį debiutuosiantį dokumentinį filmą vėlesniai peržiūrai.

Aktorių fiasko

Paulo Greengrasso filmo problemos prasideda nuo prastos vaidybos, nes profesionalių aktorių prašoma tik tiksliai ištarti kertines frazes ir paminėti reikiamas pavardes. Bet juk vaidyba yra ne tik išmokto scenarijaus teksto išsakymas. Nesuprantama, kaip toks patyręs režisierius atsainiai ir paviršutiniškai prašovė.

Filmas prasideda liepos 21-osios vakarą, kai moksleiviai keltu džiaugsmingai atplaukia į Utiojos salą, o teroristinę ataką tiksliai suplanavęs Breivikas maišo sprogstančių medžiagų mišinį ir ruošia mirties furgoną. Ties pirmuoju pusvalandžiu teroristas jau suimamas ir dar dvi valandas tenka iškęsti jo pašnekesius su konkrečiai nurodytu neonacių advokatu Geiru Lippestadu, tiesmukiškai pateikiamus teismo posėdžius, Ministro pirmininko inicijuojamą tyrimą ir Viljaro gydymo procesą su romantiškais nukrypimais.