Venecijos kino festivalis. Penktoji diena. Seserys, broliai ir draugai išdavysčių pinklėse

Dar daugiau paslapčių

Argentiniečiui Pablo Trapero nepakako Venecijoje iškovoto geriausio režisieriaus titulo už trilerį „Klanas“ (El Clan), kad vėl sulauktų Alberto Barberos malonės su pakvietimu į oficialų konkursą, kai Kanai apsisprendė dažnam festivalio įtariamajam ištarti „Ne“. Po peržiūros Kanų boso Thierry Fremaux verdiktą lengva pagrįsti, nes dviprasmiškoji „Ramybė“ (La quietud) pernelyg panaši į Kanų festivalio atidarymo filmą „Visi apie tai jau žino“ (Everybody Knows). Prancūzijos Rivjeroje niekas nenorėjo, kad iraniečiui režisieriui Asgharui Farhadi painiotųsi po kojomis beveik tą pačią ir gal net paveikesnę telenovelių pasaką sukūręs Pablo Trapero.

Sutirštinta dviejų valandų serija apie ilgus dešimtmečius slėptų šeimos paslapčių, nutylėtų kraupių faktų ir jų santykiams įprasto melo. Režisieriaus žmona Martina Guzman kartu su beveik identiškai panašia argentiniete Berenice Bejo (Michelio Hazanavicziaus žmona) vaidina seseris, kurioms lemta ir vėl susitikti ramioje giminės rančoje garbinamam ir mylimam tėvui patyrus infarktą. Rančoje simboliniu pavadinimu „Ramybė“ per artimiausias savaites nutiks daug neprognozuojamų įvykių.

Jautri, geisminga, tačiau pernelyg nuspėjama vienos šeimos intrigų ir nedorų turtų drama.

Tą patį vyrą paslapčiomis įsimylėjusių aistringų moterų mama žino daugiau negu drįso pasipasakoti ar išduoti. Jų šeimos pamatus paveikė ne tik neištikimybė, pavydas, godumas, suicidinės mintys, bet ir karinės diktatūros palikimai su suklastotais dokumentais. Jautri, geisminga, tačiau pernelyg nuspėjama vienos šeimos intrigų ir nedorų turtų drama.

Gimti kitokiu Amerikoje draudžiama

Vienintelis dokumentinis filmas konkurse „Ką jūs darysite, kai pasaulis įsiliepsnos?“ (What You Gonna Do When the World's on Fire?) vienerius metus stebi tamsiaodžių piliečių vargus ir protestus Donaldo Trumpo Amerikos gatvėse. Italų režisieriaus Roberto Minervini kamera stambiais planais fiksuoja surimuotas skanduotes, dainas ir atvirus monologus apie sunkią ir nepatogią tiesą, kad tamsiaodis žmogus gimsta jau kam nors prasikaltęs.

Filmas prasideda taikiu, bet karštu grupuotės protestu prieš policijos išpuolį, kurio pasekoje lygiai prieš metus buvo nužudytas jų bičiulis, bet teisėsauga nesugebėjo (arba nenorėjo) surasti kaltų.

Su gerais ir humaniškais ketinimais į Ameriką išvykęs Roberto Minervini tik patvirtina, kad tamsiaodžiai patiria patyčias, neapykantą, smurtą, engimą, neteisybę. Nespalvotas, įdomus ir svarbus filmas atrodo manipuliatyvus, nes realūs veikėjai tikrai žino, kad šalia jų yra įjungta kamera ir jie naudojasi galimybe pasisakyti apie socialinę nelygybę. Kyla įtarimų, kad bent kai kurie protestuotojai elgiasi pagal režisieriaus instrukcijas. Galiausiai neišeina patikėti, kad kamerą aiškiai matantys policininkai vis tiek tęsia suplanuotą cinišką reidą ir areštuoja kelis tamsiaodžius, panaudodami dujas, gumines kulkas ir jėgą.

Infiltruotas pranašas Paryžiuje

Antrą kartą į Venecijos konkursą pakviestam prancūzui Davidui Oelhoffenui patinka stebėti, kaip rimtai ir nuožmiai žaidžia skirtingose barikadų pusėse atsidūrę vyrai. Prieš ketverius metus karo vesterne „Toli nuo žmonių“ (Far from Men) pavojingais neramumų maršrutais keliavo Viggo Mortensenas ir Reda Katebas, kuris dabar gavo naują porininką Matthiasą Schoenaertsą kriminaliniame veiksmo trileryje „Artimi priešai“ (Close Enemies).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viggo Mortensenas

Efektingai išpildytas žanrinis filmas nestebina originalumu, bet pribloškia tikroviškumu. Paryžiaus priemiesčiuose energingai nufilmuotos veiksmo, susišaudymų, gaudynių, apklausų, paieškų scenos pulsuoja realizmu ir įtraukia atsitiktinius gatvės praeivius ar autobuso keleivius.

„Artimais priešais“ tampa vaikystės draugai, kuriuos tiksliai suprantamos aplinkybės privertė pasukti į skirtingas puses. Arabų bendruomenėje užaugę jaunuoliai suremia ginklus ir protus, kad išliktų gyvi. Vienas jau tarnauja policijai ir infiltruoja į narkotikų platintojų gaują kalėjime bendradarbiauti sutikusį žvalgą, o kitas ruošiasi pavojingiausiai kvaišalų pardavimo operacijai, kuri, kaip suprantate, šiame trileryje privalėjo baigtis blogai.

Lojalumas klanui ar šeimai, meilė artimiesiems ir draugystė išbandoma žiauriomis išdavystėmis, įtariamųjų medžiokle, derybiniais pasiūlymais ir kerštu. Pernelyg nusipiginęs komerciniams trileriams Matthias Schoenaertsas („Lenktynininkė ir gangsteris“, „Raudonas žvirblis“) vėl primena save geriausioje formoje („Galvijas“). Davido Ollendorfferio adrenalininis trileris negali pasislėpti nuo palyginimų su „Pranašu“, „Infiltruotais“ ir kitais anksčiau matytais filmais. „Artimiems priešams“ laiminga atranka į Venecijos elitą prilygsta svariausiai pergalei. Daugiau nieko tikėtis ir planuoti nebereikia.

Dar vieni nuotykiai Laukiniuose Vakaruose

Pats „Pranašo“ autorius ir sumanytojas Jacquesas Audiardas („Dypanas“, „Plakti mano širdis jau nustojo“) į Veneciją atitempė pirmąjį anglakalbį filmą „Broliai kaubojai“ (The Brothers Sisters) su labai garsiais Holivudo aktoriais. Rumunijos kino profesionalai geba suteikti visas reikalingas paslaugas ir lokacijas kokybiško vesterno gamybai. Ko gero, tai ir yra vienintelis pozityvus komplimentas nuviliančiam prancūzų režisieriaus prasijojimui per nutiražuotas idėjas. „Auksinės palmės šakelės“ laureatui taip pat nepavyko prašauti Kanų gynybinės sienos grynai banalia ir tiesmukiška komercine pramoga.

Venecijos raudonajam kilimui „Brolių kaubojų“ reikėjo, nes kas gi atsisakys paspausti rankas Joaquinui Phoenixui, Johnui C.Reilly, Jake’ui Gyllenhaalui, Rizui Ahmedui visuotinai garbinamo režisieriaus draugijoje? Apmaudu, kad Jacquesas Audiardas nesugebėjo išnaudoti aktorių sugebėjimų patraukti dramatiškas ir komiškas situacijas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Jake'as Gyllenhaalas

Susišaudymai čia neįmantrūs ir blankūs. Juokingos situacijos tikriausiai pasiklydo vertime iš prancūzų kalbos ir nebeveikia. Plačiai medžiojamų nusikaltėlių, žudikų ir grobikų brolių prisistatymas pavardėmis pralinksmina tik pirmą kartą, nes „Sisters“ neišsivers į jokią kitą kalbą su taip pat ironiškai Šypseningos ironijos įpučia kaubojų pažintis su dantų šepetėliu, pasta geresniam kvapui ir detalia naudojimo instrukcija. Jacquesas Audiardas sugalvojo, kad iki tol kaubojai dantų visai nebevalė ir jiems nieko blogo nenutiko, tačiau ir šis pokštas eksploatuojamas dar sykį.

Jake’o Gyllenhaalo rašyti gebantis ir aukso karštligės fontanus atrasti trokštantis detektyvas gavosi visai blankiu personažu. Aktorius neturi ką veikti ir pasitraukia pačiu banaliausiu metodu per toli iki finalo. Karštakošio Joaquino Phoenixo ir nuolat tauškiančio romantiko Johno C.Reilly duetas palaiko kino pramogos ritmą, bet abu aktoriai nepersistengia ir atidirbinėja pažadėtus honorarus. Trumpam momentui pradžioje apsišvietęs niekadėjas užsakovas Rutgeris Haueris sustingusiai akimirkai pasirodo tik finale. Ar gi vertėjo skraidinti kultinį aktorių į Rumuniją tik porai minučių?

Nežinia, ką Venecijos konkurse veikiantys ir į nereiklių žiūrovų auditoriją nusitaikę „Broliai kaubojai“ atrodo tarsi tris kartus ištęstas epizodas iš naujo brolių Coenų kaubojiško rinkinio. Tik be Coenų šarmo ir ryškumo. Viskas čia nuspėjama, matyta, pažįstama ir perkramtyta.