Būtent šiomis dienoms Venecija strategiškai mėgsta mesti savuosius kozirius ir paleisti filmus, kurių nebus Toronte. Šiemet vienu iš tokių Venecijos tūzų tapo Willemo Dafoe suvaidintas Vincentas Van Goghas su rečiau eksploatuojamais tragiško gyvenimo faktais ir versijomis.
Gimęs per anksti
Retai filmuojantis dailininkas, muzikantas ir poetas Jullianas Schnabelis nustebino su melancholiška drama „Šalia amžinybės vartų“ (At Eternity’s Gate) apie tapytoją Vincentą Van Goghą. Amerikietis pasiūlė vizualią meditaciją apie olandų genijaus skurdžią egzistenciją, šviesius paveikslus ir neperlaužiamą intelektą, kuriuo iki tragiškos pabaigos neabejojo tik finansiškai išlaikęs brolis ir keli ištikimiausi draugai.
„Galbūt aš tapau žmonėms, kurie dar negimė“, – prasitaria nusivylęs, bet optimizmo neprarandantis Vincentas Van Goghas rūsčiam ir jo abejotinos kūrybos nepripažįstančiam kunigui, kurį vieninteliame epizode vaidina danas Madsas Mikkelsenas.
Julianas Schnabelis trumpiems pasirodymams prisiviliojo draugus Matthieu Amalricą („Skafandras ir drugelis“), Emmanuelle Seigner, Oscarą Isaacą, Rupertą Friendą, o prancūzo Louiso Garrelio paprašė perskaiyti tapytojo Paulo Gauguino laišką apie bičiulį Vincentą Van Goghą geltoname fone, kuris įsižiebia tuo momentu tarp finalinių titrų, kai 3/4 skubančios salės jau spėjo išeiti į lauką.
Priešinga neišaiškinto šūvio versija
Pagrindiniame vaidmenyje ir kiekvienoje scenoje monumentaliai dalyvauja Willemas Dafoe, kurį sąžiningai galime tituluoti favoritu „Volpi“ taurei geriausiam aktoriui. Jis įkūnija Vincento Van Gogho esybę, nesutramdomą temperamentą, nesustabdomus ieškojimus, beprotybę ir talentą. Ekspresyviai ieškantis pašaukimo menininkas tapo vienišas gamtos prieglobstyje ir lygina save su Jėzumi Kristumi, kuris taip pat buvo nežinomas 30-40 metų po nukryžiavimo.
Julianas Schnabelis akivaizdžiai romantizuoja ir mistifikuoja Van Goghą, mėgina tyrinėti jo mąstymo viražus ir stambiais planais stebi tapytojo darbo metodus bei paišomus eskizus pasiskolintame apskaitininkės bloknote, kuris knygų lentynoje pragulėjo neatrastas net iki 2006 metų. Vietoje nenustovinti kamera dažnai virsta Van Gogho akimis ir perteikia pasaulį iš jo perspektyvos.
Filme tapytojas keičia psichiatrines ligonines, savanoriškas prieglaudas ir vienuolynus, greitai viską pamiršta, atsimuša į kaltinimus pedofilija, o Aleso miesto gyventojai jo atsižada. Įdomiausia, kad Julianas Schnabelis laikosi rečiau eksploatuojamų teorijų apie nusipjautą ausį (ir poelgio motyvaciją) ir lemtingo šūvio aplinkybes. Šiuo pasirinkimu „Šalia amžinybės vartų“ papildo populiarųjį „Oskarui“ nominuotą animacinį filmą „Jūsų Vincentas“.
„Kasdien stebėdamas peizažą, matau amžinybę. Kiekvieną kartą pažiūrėjęs net į tą pačią vietą, pastebiu naujus dalykus“, – ištaria Vincentas Van Goghas, pasiruošęs nutapyti dar vieną būsimą šedevrą. Prieš kamerą Willemui Dafoe pavaduoti Vincentą Van Goghą talkina 7 profesionalūs tapytojai.
XX amžiaus siaubų istorija
Kai tik „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul) triumfavo Kanų festivalyje su Didžiuoju žiuri prizu ir po metų jaunasis vengrų vunderkindas Laszlo Nemesas sulaukė pakvietimo į Žiuri komisiją, buvo logiškai tikimasi ir laukiama jo sugrįžimo į oficialųjį konkursą. Tačiau taip nenutiko ir ambicingasis „Saulėlydis“ (Sunset) nušvito Venecijoje.
Apmaudu pripažinti, kad tai protingo ir drąsaus autoriaus nesėkmė. Pernelyg chaotiškas filmas neišpildo režisieriaus užsibrėžtų tikslų ir pasiklysta prisiminimų, istorijos, fantazijų, misterijos, kriminalo, sapno, filosofijos labirintuose. Laszlo Nemesas neduoda net užuominų galimiems atsakymams ir taip palieka žiūrovams per daug skirtingų interpretacijų.
Maksimalaus susikaupimo ir atidumo reikalaujantis „Saulėlydis“ išsprūdo, tačiau išskirtinai dailų filmą vertėtų pamatyti dideliame ekrane ir bent pamėginti susigaudyti, ką norėjo pasipasakoti autorius. Jam tikrai rūpi, kad nepamirštume praeities. Jis tikriausiai stengėsi pasiskolinti šiek tiek Michaelio Haneke idėjų ir patyrinėti, kaip totalitarizmas atvedė vengrus iki I-ojo pasaulinio karo. Jam knieti išsiaiškinti, kodėl taip greitai susiniokojo tviskėjęs dekadansiškas Budapeštas.
Pavydėtina, kad jaunas režisierius vos antram vaidybiniam filmui įgavo prodiuserių pasitikėjimą filmuoti 35 mm kino juostoje.
„Pasaulio siaubai glūdi už begalinio grožio dalykų“, – sušnibžda rumuno Vlado Ivanovo („4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“) vaidinamas grobuoniškai godus aristokratas.
Retas kinas iš juostos
Laszlo Nemesas nemėgsta specialiųjų efektų, todėl įspūdingai atstatė senąjį Budapeštą studijoje. Pavydėtina, kad jaunas režisierius vos antram vaidybiniam filmui įgavo prodiuserių pasitikėjimą filmuoti 35 mm kino juostoje. Jo užsispyrimas atnešė „Saulėlydžiui“ magiškų, išblyškusių ir nepakartojamų atspalvių, ūkanotą atmosferą ir tikrą gyvą kiną, kurį taip masiškai supaprastina „Netflix“, „Amazon“ ir kiti nauji monstrai.
Tikėtina, kad labiausiai Laszlo Nemesas pasiklydo montuodamas filmą. Procesas užtruko ilgiau nei metus ir eigoje atsirado klaidinga idėja pergarsinti visus aktorius. Veikėjų pokalbiai dabar skamba lyg psichodelinėje vizijoje ir filmo garsas skamba negyvai, nors ir įpina dar vieną papildomą interpretaciją, kad visi įvykiai gali būti įsivaizduojami atvykėlės Iriš haliucinacijose.
Sesuo Buda ir brolis Peštas
Siužeto „Saulėlydyje“ nedaug, nes režisierius labiau mąstė, kaip papasakoti 1913-ųjų istoriją, bet pergudravo pats save. Jauna mergina grįžta į nepažįstamą Budapeštą prekiauti kito šeimininko perimtame gaisre žuvusių skrybėlių salione, bet netyčia nugirsta apie brolį, kurį po to desperatiškai stengiasi surasti ir pati griebiasi nedorų sprendimų. Galbūt ir čia režisierius nori pasufleruoti, kad du nesusieinantys giminaičiai simbolizuoja dvi skirtingas neapykantos, pykčio, teroro griaunamo miesto dalis.
Pagrindinį vaidmenį atliekanti „Sauliaus sūnaus“ aktorė Juli Jakob įsimena solidumu, patrauklumu ir atsidavimu. Ji matosi kiekviename ilgame kadre, pateisina režisieriaus lūkesčius ir gali užtikrinti filmui venecijietišką apdovanojimą.
-
Venecijos kino festivalis. Pirmoji diena. Sveiki sugrįžę atgal į kosmosą!
-
Venecijos kino festivalis. Antroji diena. Geismingos intrigos ir meksikietiškas šedevras
-
75-asis Venecijos kino festivalis. Trečioji diena. Meilės romanas prancūziškai ir brolių Coenų knyga apie kaubojus
-
Venecijos kino festivalis. Ketvirtoji diena. Pamoka apie Anglijos istoriją ir raganiško baleto misterija
-
Venecijos kino festivalis. Penktoji diena. Seserys, broliai ir draugai išdavysčių pinklėse
Mirtinas ginklas vėl šaudo
Kol kas netikėčiausias festivalio siurprizas buvo paslėpęs ne konkursinėje programoje. Gudrus, efektingas ir šmaikštus kriminalinis veiksmo trileris „Dragged Across Concrete“ sumalė į šipulius neoriginalias konkursines pramogas. Režisieriaus S.Craigo Zahlerio filmas tikrai galėjo būti nominuotas „Auksiniam liūtui“ vien dėl puikių vaidmenų ir nenuspėjamo scenarijaus su tarantiniškos išmonės pašnekesiais.
Norėtųsi tikėti, kad tai bus tikras nukryžiuoto skandalingojo aktoriaus Melo Gibsono sugrįžimas iš B ir C lygio trileriūkščių. Jo porininkas žaliame automobilyje Vince’as Vaughnas ryškiai pakylėjo iš tuščių komercinių komedijų ir primena ironišką save TV seriale „Tikras detektyvas“. Režisierius ypač gerai jaučia žanrinio kino ritmą ir išlaiko dėmesį dvi su puse valandos totalinėje įtampoje, kur už kiekvieno posūkio laukia netikėtumai.
Du detektyvai nušalinami nuo pareigų vien už tai, kad neetiškai ir rasistiškai suėmė tamsiaodį narkotikų dilerį su pilnu krepšiu heroino, o judviejų panaudotą taktiką kažkas nufilmavo mobiliuoju telefonu ir pridavė į tiesioginį eterį. Iškalbingieji korumpuoti vyručiai gauna slapto informatoriaus patvirtinimą, kad vokiečių nusikaltėlis ketina vykdyti milžiniško mąsto sandėrį. Tai tarsi atpirkimas ir šansas pralobti per vieną naktį. Bičiuliai pradeda sekti išsinuomotą butą ir išvažiuoja paskui pavojingo svečio automobilį.
Šarmingai makabriškas kriminalinis trileris anksčiau ar vėliau turėtų iššauti lietuviškame komerciniame repertuare. Nepraleiskite galimybės pasimėgauti labai blogų policininkų šou!
