Visai tai – gryniausia tiesa. „Vesper“ išties palieka brangaus ir efektingo kūrinio įspūdį. Jo techninė pusė nepriekaištinga. Viskas čia savo vietoje. Seniai, o galbūt ir niekada lietuviškame kine neteko matyti filmo, kuriame tiek operatorius, tiek dailininkas, tiek kompozitorius, tiek specialiųjų efektų ir kostiumų kūrėjai meistriškai ir, jei taip galima pasakyti, vientisai įgyvendintų režisierių viziją. Dar kitaip tariant, viskas organiška.
Žodis „organiška“, kaip prisipažino režisierė, dažnai skambėdavo ir filmavimo aikštelėje. Jis komandai reiškė ne tik pastangą išlaikyti visų dalių dermę, bet ir paties „Vesper“ pasaulio apibūdinimą. Šiame pasaulyje išties daug organikos: purvo, pelkių, samanų, grybų, yrančių medžių, keistų organizmų, kurie, kaip skelbia pradžios titras, atsirado po nesėkmingų genų inžinerijos eksperimentų, įvairių laiko ir irimo ženklų pažymėtų artefaktų. Ką jau kalbėti apie lietuvišką kaimą, kuriam, regis, nereikėjo papildomų efektų, kad suvaidintų peizažą po ekologinės katastrofos.
Sukurti tokį uždarą, savų dėsnių ir taisyklių valdomą pasaulį, kuriuo žiūrovas patikėtų, yra bet kurio mokslinės fantastikos kūrinio viena iš pagrindinių užduočių ir siekiamybių. Su ja kūrėjai susidorojo ir nėra jokios abejonės, kad už tai ateityje susirinks visas „Sidabrines gerves“.
Tačiau kaip, matyt, jau pajautėte, kažkur horizonte švysčioja „bet“. Bet – kodėl žiūrint šį daug kūrybinių ir techninių pastangų pareikalavusį pasakojimą man buvo taip nepakeliamai nuobodu? Suprantu, kad „nuobodu“ nėra joks vertinimas, tačiau šįkart pabandysiu likti prie šio žodžio ir suprasti, kur slypėjo to priežastys.
Pirmiausiai, žinoma, galėčiau sakyti ir nuskambėti arogantiškai, kad per gyvenimą mačiau tiek daug filmų, tarp jų ir mokslinės fantastikos, jog pamatyti kažką originalaus ir nuoširdžiai tuo nusistebėti, darosi vis sunkiau, o galbūt ir apskritai nebeįmanoma. Bet tai, žinoma, jau mano, o ne kūrėjų problema, šie tikrai nekuria, kad įtiktų kritikams.
Tačiau tikiu, kad bet kokia kūryba kyla iš vidinio noro, o tada ir ambicijos pasakyti kažką naujo nuo savęs. Kažką kitaip. Būtent to labiausiai ir pasigedau. Neapleido jausmas, kad daugybę „Vesper“ vizualinių sprendimų, specialiųjų efektų ir siužetinių vingių jau mačiau ir patyriau.
Štai, pavyzdžiui, distopinis kraštovaizdis su tolumoje dunksančiomis grybo formos geležinėmis konstrukcijomis, atmintyje prikelia eilę postapokaliptinių ir šiaip fantastinių holivudinių filmų. Visokios neoninėmis spalvomis švytinčios gėlės atrodo lyg atklydusios iš „Įsikūnijimo“ („Avatar“) planetos. Juodus apsiaustus ir kaukes dėvintys blogiečiai iš Citadelės panašūs į Dartą Veiderį. Skraidantis ir pagrindinę heroję Vesper visur lydintis personažas atrodo tolimas „Žvaigždžių karų“ robotuko pusbrolis, o ant jo šono išpaišytas veidukas rimuojasi su Tomo Hankso herojaus iš „Pararastojo“ („Cast Away“) geriausiu draugu – kamuoliuku. Būtų galima tęsti ir toliau.
Patys savaime šie linktelėjimai į svetimus filmus nėra jokia blogybė. Tačiau norint, kad jie iš tiesų taptų kažką sakančiomis citatomis ar, tarkim, įdomiu postmodernistiniu (nors ir suprantu, kad šis terminas gerokai pasenęs) žaidimu, reikia su jais nuveikti kažką daugiau, žvelgti bent jau ironiškai. Jei to nėra, viskas, kas primena kitus filmus, tėra tik kažkada stebinusių ir jaudinusių, o dabar bet kokį emocinį poveikį ir prasmės galimybę praradusių vaizdų manifestacija. Lyg iš antrų rankų.
Nuo nuobodulio negelbėja ir istorija. Siužetas apie drąsią paauglę, slaugančią sergantį tėvą ir tuo pačiu atliekančią eksperimentus su augalais, kad pakeistų jų genetiką, padarytų sėklas vėl vaisingomis ir taip išgelbėtų žlungantį pasaulį nuo bado, aišku, atrodo aktualus ir net galėtų įkvėpti šioje ekonerimo akivaizdoje. Tik viena bėda – su pagrindine heroje nenukeliauji niekur, kur nesitikėjai, kad nukeliausi. Toks tvarkingas pasakojimas nei kreipiasi į protą, ragindamas jį mąstyti, nei jaudina širdies, kad ši bent kartą suvirpėtų nuo netikėtų siužetinių vingių. Jų tiesiog nėra.
Tiesa, meluoju, šiokios tokios intrigos buvo. Tačiau ji atsirado greičiau ne sąmoningai, o per klaidą. Mane, pavyzdžiui, intrigavo sužinoti, kokios yra Vesper tėčio Dariaus ir jo brolio Jono, vieno iš blogiečių, nesantaikos priežastys, arba kas yra ta rūsyje sėdinti mumija, kurią Vesper aplanko net du kartus, bet režisieriai nepateikė atsakymų ir tai imi vertinti ne kaip atviro kūrinio, kuriame paliekama erdvės žiūrovo interpretacijoms, bruožą, bet kaip dramaturgines duobes, kurias išteisinti gali nebent tik tęsinys, kuriame, matyt, bus viskas paaiškinta.
Žinoma, minėtąjį „Vesper“ tvarkingumą ir trafaretiškumą, būtų galima nurašyti žanro konvencijoms, o tada viską išplėsti dar keliais sakiniais apie griežtas pasakų struktūras, tačiau šiuolaikiniame kine žanras jau seniai nebėra granito plokštė su įsakymais, o greičiau plastilinas, iš kurio režisieriai, net ir nepamesdami žanrinių elementų, o juos perinterpretuodami, išminko netikėtas prasmes ir naują kokybę.
Aišku, būtų galima teigti, kad „Vesper“ paprasčiausiai ne man, kad nesu jo auditorija, kitaip tariant, esu per senas ir pernelyg surambėjęs, bet štai, koks nors animacinis robotukas, gelbėjantis Žemės planetą nuo šiukšlių, sujaudina iki širdies gelmių ir dar kartą įrodo, kad geriems kūriniams amžiaus cenzas negalioja.
Todėl po filmo galvoje sukasi bene blogiausias, koks tik gali būti įvertinimas, kalbant apie mūsų šalies kiną, jūs jį jau žinote, jis skamba taip: kaip lietuviškas – tai neblogas.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.