Karo fotografijos tema šį sykį pakalbėti mus įkvėpė kinas. Tiksliau, vieno iš „Kino pavasarių“ metu rodyta Eriko Poppe'o kino juosta „Tūkstantį kartų labanakt“ (orig. Tusen ganger god natt) (2013), kurioje vaizduojama karo fotografės Rebekos kasdienybė – profesinis ir šeiminis gyvenimas bei šių gyvenimų sandūroje kylanti įtampa.
Kokia yra karo fotografo misija? Kas ir kodėl renkasi šią profesiją? Ar karo fotografai turi (gali turėti) šeimą?
Kalbamės su 15min fotografu, dirbusiu karo zonose – V.Balkūnu.
– Ar filmas „Tūkstantį kartų labanakt“ turi sąsajų su tikrove, kurią jums teko patirti?
– Manau, kad 95 proc. filmo tikrai puikiai viską atspindi. Galbūt tik filmo pradžia (red. herojės patekimas pas mirtininkus) atrodo išskirtinai. Kol kas nesu matęs, kad žmonės prisileistų tave taip arti tokių jautrių situacijų (nors tai anaiptol nereiškia, kad tai nėra įmanoma).
– Kaip dažnai šiame darbe tenka priimti sprendimą – fotografuoti ar gelbėti?
Labai daug kas teigia, jog karo fotografo misija – išgelbėti pasaulį, parodyti visuomenei karo žiaurumus ir t.t. Bet aš iki šiol manau, kad tie žmonės bent jau iš dalies meluoja.
– Taisyklę, kada reikia teikti pagalbą, o kada fotografuoti, nusibrėžiu labai paprastai: jeigu esi įvykio vietoje, ir spec. tarnybos nėra atvykusios, tai natūralu, kad atliksi savo, kaip piliečio, pareigą.
Keletą kartų į gaisrą esu atvažiavęs greičiau už gaisrinę, bet kai žinai, jog gelbėtojai atvyks už keleto minučių, imtis pačiam kažką organizuoti yra beviltiška.
Žinoma, jeigu esi vienas, ir vaikas įkrenta į Kuršių marias (kažkada taip yra nutikę man matant), tai, natūralu, kad nebėgi fotografuoti, kaip jis skęsta, o eini ir trauki.
– Tačiau kare, rodos, ne visada yra aišku, kas ką gelbėja, ir kur kieno teisės ir pareigos...
– Tuomet atsakymą formuluočiau kiek kitaip. Įsivaizduokime pabėgėlių stovyklą. Čia pagalbos reikia visiems. Ar gali visiems padėti? Negali. Tada atsakymas labai aiškus: turi daryti tai, ką geriausiai moki. Šiuo atveju – fotografuodamas gali padaryti žymiai daugiau.
– Kokia, jūsų požiūriu, yra karo fotografo misija?
– Aš dar neapsisprendžiau, ar be egoizmo yra kitas tikslas. Labai daug kas teigia, jog karo fotografo misija – išgelbėti pasaulį, parodyti visuomenei karo žiaurumus ir t.t. Bet aš iki šiol manau, kad tie žmonės bent jau iš dalies meluoja. Jiems patiems reikia adrenalino, to gyvenimo būdo, be ko jie negali gyventi. Ir ne vienas kolega atvirumo akimirką prisipažįsta, kad būtent adrenalino poreikio patenkinimas juos veda į tokius taškus. Tačiau to negali sakyti viešai, tokie jau stereotipai. Gelbėti pasaulį. Kaip per mis pasaulis konkursą.
– Kada pirmą sykį išvykote dirbti į karo zoną ir kodėl?
– O kas yra „karas“ ir „karo zona“? Ar karas yra, kai tu matai lavonus, kai prie tavęs šaudo, važinėja tankai ir vyksta mūšis; ar karas yra tai, kas lieka po jo – sugriauti namai, likimai, pabėgėliai, plėšimai ir t.t. Iš principo turbūt ir tas, ir tas įeina į tą sąvoką.
Pirmą kartą į Kosovą išvykau, berods 2009 metais, kai ten buvo taikos palaikymo misija. Po to mėnesiui išvykau į Afganistaną. Tada keliavau už savo pinigus, skridome civiliniu lėktuvu ir gyvenome tiek pas vietinius, tiek pas kariškius. Ar tai buvo karo zona? Taip. Ar mes matėme karą? Ne.
Šeima – vienas tų dalykų, kas ir saugo nuo stogo nunešimo.
Maidane per patį piką buvo daug didesnis pavojus nei tuo metu Afganistane. Ten su kolega Dovydu Pancerovu mes patyrėme visko – slėpėmės nuo snaiperių, fiksavome įvykius pačiame šturmo įkarštyje, saugojomės akmenų, padegamųjų skysčių, matėme sužeistus žmones ir jau nebegyvus.
– Išvysti pašarvotą lavoną yra viena, kita – gulintį kur viduryje gatvės ar lauko, ir gal net ne dieną, o savaitę... Ar nėra sunku matyti tokius vaizdus? O gal prie to irgi priprantama?
– Manęs lavonai niekad negąsdindavo. Tokiose situacijose atlieki savo darbą ir eini toliau. Dauguma žmonių, kurie savo darbe susiduria su lavonais ir kitais žiaurumais, palaiko tam tikrą savikontrolės mechanizmą.
Negali bijoti ar gailėti, nes jeigu pradėsi gedėti kiekvieno avarijoje matyto sužeisto ar lavono, rasto šalia taboro, tau stogas pavažiuos labai greitai. Kaip ir chirurgai ar gelbėtojai – visi turi savo cinizmą, ir tas cinizmas nėra kaukė, o savisaugos mechanizmas: arba tu būsi cinikas ir turėsi juodo humoro jausmą, arba neištempsi to psichologiškai. Tas mechanizmas suveikia daug kur. Kare taip pat.
– Filme „Tūkstantį kartų labanakt“ išryškinamas herojės Rebekos ir jos šeimos konfliktas. Artimiesiems nėra lengva išleisti artimąjį į tokias pavojingas zonas. Kaip į jūsų išvykimą į tokias zonas reaguoja jūsų šeima?
– Manau, kad be namiškių palaikymo aš apskritai nebūčiau niekur važiavęs. Galiausiai, šeima – vienas tų dalykų, kas ir saugo nuo stogo nunešimo. Labai svarbus yra ryšio palaikymas, ypač kai esi ten, kur kiekvieną dieną matai sprogimus, apšaudymus, kalbiesi su karo vadais, išgirsti jų istorijas...
Tačiau keliaujant į tokias zonas turi atrasti ribą – kur, kiek ir kaip važiuoti. Manau, kad tikrasis karo žurnalistas, kuris mėnesių mėnesius praleidžia karo zonose, šeimos turėti negali.
– Ar būnant tose zonose jums teko sutikti karo fotografių moterų?
– Jeigu ir buvo, tai ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti. Net ir eilinėje fotožurnalistikoje moterų ženkliai mažiau. Norom nenorom tenka pripažinti, bet moterims yra daug pavojingiau, ypač tose zonose, kur vyksta neramumai.
– Pokalbio pabaigai dar trumpam sugrįžkime prie kino juostos „Tūkstantį kartų labanakt“ – kuo ji jus sužavėjo?
Tikrasis karo žurnalistas, kuris mėnesių mėnesius praleidžia karo zonose, šeimos turėti negali.
– Tuo, kad joje neįtikėtinai taikliai yra perteikta psichologinė atmosfera ir šios profesijos žmonių problemos – iki giluminių detalių.
– Galbūt galite paminėti keletą jų, kurios įsiminė?
– Viena tokių, kai Rebekos (filmo personažės) nuolat prašydavo papasakoti apie karą. Tas jausmas man labai gerai pažįstamas, kai sukandęs dantis vieną, antrą, trečią kartą turi atsakinėti... Ir tavęs klausinėja pačių kvailiausių dalykų!
Puikiai pavaizduotas ir noras papasakoti savo vaikams, brangiems žmonėms apie savo darbą, su kuo tenka susidurti kasdienybėje ir koks pasaulis yra už mūsų kambario sienų.
Galiausiai, iš tokių vietų grįžus (ypač ilgiau ten pabuvus) apima beprasmybės jausmas, kai pamatai, jog žmonės negali parduotuvėj išsirinkti traškučių. Arba kai kyla ginčai dėl pačių juokingiausių buitinių dalykų. Norisi garsiai paklausti – kodėl? Tačiau ta būsena apima grįžus ne tik iš karo zonų, be ir iš tos aplinkos, kur patiri tikras problemas, susijusias su išgyvenimu ir netektimis. Vakariečiai nebeturi rimtų bėdų, tad didžioji jų dalis yra tiesiog susikuriama lygioje vietoje.
– Jeigu galėtumėte rinktis, į kokius kraštus vyktumėte artimiausiu metu?
– Vienas iš mano pastarųjų norų – nuvykti ten, kur įvyko stichinės nelaimės: didieji miškų gaisrai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai. Ten, kur neveikia įprasta sistema, yra persipynusios daugybės žmonių istorijos, o tau viską fiksuojant tenka ne tik galvoti apie kadrą, bet visų pirma – kaip pačiam išgyventi ir nesusižaloti.
Tik tiek, kad skrydžio į žemės drebėjimą susiplanuoti negali. O štai į Ukrainą, kad ir šiandien – atsikeli, sėdi į lėktuvą ir jau rytoj vakare gali būti fronte.
