Daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukė ir žiūroviškiausiu lietuvišku filmu pripažintas dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ apie partizanų judėjimą Lietuvoje. Filmo autoriai – Vincas Sruoginis, Jonas Ohmanas, Markas Johnstonas – padėkojo už sunkaus, ilgo ir Lietuvos ateičiai prasmingo darbo įvertinimą.
Filmo režisieriai nuo pat pradžių žinojo, kad juosta bus apie Juozą Lukšą-Daumantą. V.Sruoginis jo, kaip ir kitų partizanų atsidavimu kitiems, nesavanaudiškumu, žavisi. Kurdamas istoriją, jis kartu su J.Ohmanu kalbėjosi daugiau nei su 50 žmonių. Interviu 15min.lt V.Sruoginis pasakojo, kad didvyris buvo ne tik J.Lukša-Daumantas, bet ir daug kitų, mažiau matomų nematomo fronto karių.
– Ko siekiate savo filmu – papasakoti istoriją, o galbūt ir parduoti?
– Esame trise – aš, Jonas ir Markas. Kai pradėjome dirbti kartu prieš aštuonerius metus, tikslas buvo papasakoti istoriją Amerikos auditorijai, Vakarų auditorijai. Kai mes sutikome Marką, jis pabrėžė, kad tai yra nuostabi istorija, kad ji taip pat įtraukia ir Vakarus. Mes norėjome šia istorija pasidalinti su JAV. Būtent todėl stengėmės, kad filmas būtų kuo emocionalesnis, artistiškesnis. Tam, pavyzdžiui, pasikvietėme Andrių Mamontovą užkadrinio teksto skaitymui. Taip darėme tam, kad filmas būtų patrauklus Amerikos auditorijai.
Mes norime, kad šis filmas būtų pamatytas. Ir ypač dabar, kai susiklostė tokia situacija Ukrainoje, kai meška yra atsibudusi.
Mes turime platinimo vadybininką, kuris dabar dirba su vadybos kompanijomis. Kol kas dar yra per anksti kažką pasakyti oficialiai, bet mes norime, kad JAV kino teatruose filmas būtų pradėtas rodyti iki rudens, nesvarbu, ar tą padarys platinimo agentūra, ar mes patys. Net jei reikės išsinuomoti kino teatrus Los Andžele, Niujorke ir Čikagoje. Mes norime, kad šis filmas būtų pamatytas. Ir ypač dabar, kai susiklostė tokia situacija Ukrainoje, kai meška yra atsibudusi.
– Kam šis filmas bus įdomus? Kaip manote, ar jį JAV žiūrės tik lietuviai, ar jis bus įdomus ir amerikiečiams?
– Mes žinome, kad visi mano kartos žmonės, kurie turėjo pabėgėlius tėvus, kurie užaugo JAV, norės filmą pamatyti. Tikimės, kad jie atsives savo antrąsias puses ir draugus, kurie nėra lietuviai. Manau, kad filmas bus įdomus amerikiečiams.
– Partizanų istoriją bandyta pasakoti jau tikrai ne kartą. Kaip manote, ar jums pavyko papasakoti istoriją dar neregėtu kampu, rasti dar negirdėtų faktų?
– Nenoriu atrodyti arogantiškas, bet, manau, kad mums pasisekė. Kartais reikia į įvykius pažiūrėti per rankos atstumą. Amerikiečiai visada ieško istorijos, kuri dar nebuvo papasakota. JAV šita istorija dar nėra papasakota. Amerikiečiai tikrai nežino lietuviško kino. Jis yra artimas širdžiai Lietuvoje, čia yra daug kultūrinio supratimo. Jeigu pasakai „Daumantas“, dauguma lietuvių žino, ką tai reiškia, tačiau Amerikoje apie jį nežino, nežino ir apie mūsų pasipriešinimo judėjimą. Jie klausia: „O, Lietuva yra šalis? Aš tik žinau, kad yra tokia Rusija.“
Aš pakeldavau ranką, sakydavau, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ją okupavo sovietai, o man liepdavo sėstis. Todėl mes visą gyvenimą turime aiškinti, kas tai yra Lietuva.
Aš visą savo gyvenimą aiškinau, kas tai yra Lietuva. Kai dar buvau mokykloje, turėjome tokį didelį žemėlapį, kur Rusija buvo nuspalvinta raudonai. Sakydavo, kad va, čia yra Rusija. Aš pakeldavau ranką, sakydavau, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ją okupavo sovietai, o man liepdavo sėstis. Todėl mes visą gyvenimą turime aiškinti, kas tai yra Lietuva. Tokia yra ir filmo mintis – aš turiu paaiškinti, kokia yra Lietuva.
Visi lietuvių apie partizanus padaryti filmai yra puikūs, tikrai nenoriu jų sumenkinti, bet nemanau, kad amerikiečiai juos suprastų.
– Ar dažnai išgirstate klausimą, kurį iš užsieniečių mes visi dažnai išgirstame – „a, tu lietuvis, vadinasi, kalbi rusiškai?“
– Vis rečiau. Dabar žmonės žino daugiau. Bet, kai aš buvau jaunesnis, vienas žmogus, su lietuviais susiejo liuteronų bažnyčią kitame mieste, pro kurią kartą buvo praėjęs. O skirtumas yra labai didelis. Tai yra religija, o mes juk esame tauta. Sulaukdavau pokštų, kad aš esu tik rusas, kad aš esu komunistas. Tai buvo labai skausminga ir itin neteisinga. Bet viskas pasikeitė, žmonės turi kur kas daugiau supratimo, manau. Manau, kad daug žmonių dabar domisi mūsų kalba. Manęs dažnai paklausia, kaip koks nors žodis skamba lietuviškai. Manau, kad amerikiečiai pradeda suprasti vis daugiau. O dabar, kai visas pasaulis stebi šią Europos dalį, jie sužinos dar daugiau. JAV viceprezidentas Joe Bidenas visai neseniai buvo Lietuvoje. JAV žiniasklaida rašė daug apie tai, kad jis atvyko į Vilnių.
Kai vyko Gruzijos karas, niekas nesidomėjo juo. Bet Ukraina amerikiečiams yra labai įdomi. Apie situaciją pateikiama daug informacijos. Prasidėjus įvykiams, daug draugų man rašė laiškus, nes žinojo, kad turiu žinių apie šį regioną. Pastaruoju metu žmonės daug sužinojo.
– Lukša yra visiems gerai žinomas partizanas. O jūsų filmas vadinasi „Nematomas frontas“. Ar kariavo šiame fronte ir nematomų karių, ne tokių gerai žinomų, kaip Lukša?
– Mes ėmėme interviu iš 55 žmonių. Kiekvieną kartą, kažką kalbindamas, kažką ir atrandi. O, tas žmogus gyvas? „Taip, jis vedęs mano sesers pusseserę, pasirodo, jis gyvena už kampo, eime. (…) Ei, atvažiavo žmonių iš Amerikos, jie nori tave pakalbinti.“
Radome daug neįtikėtinų žmonių ir išgirdome dar daugiau istorijų. Sutikome moterį Žemaitijoje, kuri, būdama 16 metų, buvo išsiųsta su maišu padirbtų pasų į lagerį, kur turėjo juos perduoti savo tėvui ir jo draugams. Iki pat lagerio ji važiavo ant traukinio stogo, ji ten ir miegojo. Tai truko mėnesius. Ji pagaliau pasiekė lagerį, padėjo žmonėms pabėgti, jiems pavyko grįžti į Lietuvą.
Yra daug istorijų apie nežinomus didvyrius. Pavyzdžiu, partizanas Jonas Kadžionis-Bėda. Jis yra vienas įdomiausių mano sutiktų žmonių. Jis rašo poeziją.
Yra daug nematomų didvyrių.
– Kaip manote, ar dabar kalbėjimas apie partizanus yra politiškai svarbus, turint omenyje susiklosčiusią geopolitinę situaciją?
– Tikrai taip. Rodėme filmą sekmadienį. Ten buvo žurnalistas iš Maskvos, kuris paklausė Antano Lukšos, ko gali ukrainiečiai pasimokyti iš šio filmo? Antanas pradėjo pasakoti, kad jis buvo gulago lageryje, kad organizavo sukilimą ir keli jo sąjungininkai buvo ukrainiečiai.
Tai yra atsitiktinumas, kad apie tai kalbame dabar. Bet neplanavome to. Kai pradėjome filmuoti filmą, žmonės JAV galėjo tik pasijuokti iš minties, kad Putinas okupuos Ukrainą. Prieš aštuonerius metus tai buvo neįsivaizduojama.
– Ar rodysite filmą Lietuvoje?
– Mes norime platinti filmą Lietuvoje, Baltijos valstybėse, visoje Europoje. Mes tikimės, kad dėmesys filmui čia padės filmo platinimui Amerikoje, tuomet tai padarys įtaką ir Lietuvos platinimo agentūroms.
Mums, man, yra didelė garbė rodyti čia filmą. Prieš keletą metų filmą rodėme „Romuvos“ kino teatre Kaune. Aš vis galvojau, kaip mano senelis Simutis (Anicetas Simutis – tarpukario Lietuvos diplomatas) ir jo panelė eidavo į pasimatymus ir žiūrėdavo filmus. Ir štai aš, rodau savo filmą kino teatre, kuriame vykdavo mano senelio pasimatymai. O aš savo seneliui jaučiu didelę pagarbą. Jis buvo didvyris. Man tai buvo didelė garbė rodyti filmą tame kino teatre.
Asmeniškai man yra svarbiau, kad filmą priimtų Lietuvoje, o ne JAV.
– Kam kilo mintis sukurti šį filmą?
– Aš norėjau pabėgti iš reklamos verslo. Mano sesuo sykį man paskambino ir pasakė, kad būtinai turiu susipažinti su Jonu Ohmanu, kuris, būdamas žurnalistas, norėjo sukurti dokumentiką apie partizanus švedų televizijai. Jis norėjo filmo, aš – kažko naujo, taip jau po savaitės pažinties pradėjome kurti planus. Nuo pat pradžių žinojome, kad filmas bus apie Lukšą. Be to, Nijolė baigė vidurinę mokyklą kartu su mano protete. Jos vis dar išgeria kavos retkarčiais. Mūsų šeimos pažįsta viena kitą jau labai seniai, beveik 70–80 metų.
Juokingas dalykas, grįžtant prie lietuviškų filmų apie partizanus, yra tas, kad, kai esi arti kažko, labai sunku tą pamatyti. Aš pažįstu Nijolę (Nijolė Bražėnaitė – A.Lukšos našlė) savo visą gyvenimą. Kai sutikome Joną, kuris jos nepažinojo, jis pasakė : „Oho, čia yra Nijolė! Aš negaliu patikėti tuo.“
Tada ir aš pagalvojau, kad iš tiesų istorija yra man po pat nosimi. Jai esi labai arti ko nors, kai turi artimą ryšį... Įsivaizduokite, kad reikia sukurti filmą apie savo tetą. Jums atrodo, kad tai yra tik jūsų teta, o ne didvyrė. Nijolė yra nuostabi moteris ir istorijų, kurias apie ją girdėjau augdamas, nesupratau ilgai. Dabar jai yra 90 metų. Ir ji vis dar prisideda prie lietuviškų švietimo programų, dalyvauja lietuviškose organizacijose, labdaringoje veikloje. Turėdama tiek metų, ji vis tiek atkeliavo į šį festivalį. Ji treniravosi visą žiemą – vaikščiojo aplink namą, kilnojo daiktus, kad užtektų sveikatos atvykti į festivalį.
– Kaip jautėtės kalbindamas tuos žmones, kurie yra tokia didelė mūsų istorijos dalis?
– Visada yra garbė matyti šiuos žmones. Jiems buvo labai keista, kad jais domėjosi keli amerikiečiai su kameromis. Tai yra labai emocionalus dalykas. Aš dažnai sapnuodavau košmarus. Dirbdavau iki 2–3 ryto su filmu, užsirašinėdavau, žiūrėdavau baisias nuotraukas, suprasdamas, kad jose pavaizduoti žmonės. Jie tik stengėsi apsaugoti save, savo draugus, savo artimuosius, savo laisvę. Ir jie dėl to neteko visko. Jiems nutiko baisūs dalykai. Aš mačiau CŽV ir KBG dokumentus.
– O ką manote apie Joną Kukauską – žmogų, išdavusį Lukšą?
– Mes su juo nesikalbėjome, jis buvo jau miręs. Mes stengėmės, bet buvo labai sunku ką nors prakalbinti apie Kukauską. Bet niekas apie jį nieko nesakė. Pasakydavo tik tiek, kad jis yra išdavikas.
Radau sunkiai matomą, juodai baltą interviu su juo. Pagalvojau – jeigu jo negalime pakalbinti ir apie jį niekas nekalba, tai mes bent jau turime medžiagos, kurioje jis atvirai kalba praėjus vos keleriems metams po nepriklausomybės atkūrimo. Aš daviau Jonui užduotį. Per kelis mėnesius jis rado žurnalistą, kuris įrašė šį interviu, jis susitarė su juo ir po mėnesio gavau interviu. Jis buvo panaudotas filme. Negalima tiesiog pasakyti, kad jis buvo išdavikas ir neparodyti jo kaip žmogaus.
Lukša yra didvyris – jis ir visi partizanai buvo tie, kurie pasakė, kad žudykite mane, o ne kaimyną.
Jis pasielgė savanaudiškai. Jis nušovė Julijoną Būtėną, kuris, manome, turėjo susprogdinti bunkerį. Kukauskas išsigando, užuot susisprogdinęs, nušovė Būtėną ir melavo prarijęs cianido kapsulę. Kukauskas sako, kad jis nualpo, išvėmė nuodus. Tačiau tai yra neįmanoma. Po to jis neįspėjo Lukšos, jį išdavė ir išsigelbėjo pats.
Amerikoje mes daug kalbame apie istoriją. Aš klausiu žmonių – jeigu ryte kas nors pastuksentų į duris, įbestų šautuvą ir lieptų pasirinkti, ką nužudyti – jo šeimą ar kaimyno, daugelis rinktųsi kaimyną.
Štai kodėl Lukša, mano nuomone, yra toks didvyris. Jis, kaip ir visi partizanai, buvo tie, kurie sakė, žudykite mane, o ne kaimyną.
– Filme pabrėžiate nepriklausomybės atkūrimą. Kokią įtaką jam turėjo partizaninis karas?
– Daug partizanų buvo ginti Seimo ir Televizijos bokšto 1991 metais. Aš manau, aš tikiu, kad jų siekis išlaikyti lietuviškumą, lietuvio identitetą, buvo dalis nepriklausomybės atkūrimo priežasčių. Visi žino ekologinį judėjimą, muzikinį judėjimą, bet ir partizanai yra to dalis.
