Edvardas Munchas / Edvard Munch
Žodį „šedevras“ reikia vartoti atsakingai: nenuvalkiojant, nesubanalinant, nesižarstant be reikalo. Apdovanoti juo tik tuos kūrinius, kurie praveria lig tol neatvertas duris, pademonstruoja anksčiau neregėtą viziją. Tuos, kuriuos pamačius supranti, jog kūrybos horizontai staiga prasiplėtė, o viduje kažkas suvirpėjo.
Toks kūrinys yra Peterio Watkinso daugiau nei trijų valandų trukmės filmas „Edvardas Munchas“ (1974).
Tai nėra tipinė dokumentika. Pasakodamas apie tris dešimtmečius ekspresionisto E.Muncho gyvenime, režisierius naudoja dokumentinę formą (pvz. interviu), tačiau drauge su aktoriais, tarp kurių nėra nei vieno profesionalo, improvizuoja, remiantis tapytojo gyvenimo faktais, neretai pasiskolintais iš jo paties dienoraščio: nuo vaikystės, paženklintos artimųjų mirtimis, iki romano su vedusia moterimi ir per anksti nutrūkusios karjeros.
Tačiau P.Watkinsui įdomus ne tik Muncho gyvenimas, bet ir kūryba: jis ieško kino kalbos, kuri galėtų perteikti Muncho tapybos nerimastingumą, ir randa ją netikėtose montažinėse jungtyse, pasikartojimuose, stambiuose planuose, dramatiškai judančios kameros vaizdo pertrūkiuose bei eksperimentuose su garsu, kartais ataidinčiu tarytum iš visai kitos erdvės ar filmo.
Gustoniai Gustoniuose
Menininko Dariaus Žiūros debiutinis dokumentinis filmas dėmesį turėtų patraukti dėl savo mastelio. Autorius nuo 2001 m. kas trejus metus kuria kiekvieno Gustonių kaimo žmogaus videoportretą, o šį tęstinį meno projektą prieš keletą metų pirmą kartą parodžius jo dalyviams, iš nufilmuotos medžiagos bei kūrybos užkulisių radosi ir dokumentinis filmas „Gustoniai Gustoniuose“.
Tačiau nepaisant epinių užmojų, čia nerasime nei epinės distancijos, nei žvilgsnio iš aukšto – „Gustoniai Gustoniuose“ atrodo toks šiltas ir savas filmas, kad akimirką net nustembi, jog šie pažįstami, talentingai operatoriaus Eitvydo Doškaus ir Dariaus Žiūros užfiksuoti kasdienybės epizodai prieš akis tikrai veriasi iš ekrano.
Tam, kad „Gustoniai Gustoniuose“ atrodytų savi, visai nereikia būti pažįstamam su pačiais Gustoniais. Nes visi esame sutikę močiutę, kuri prieš pasirodydama žmonėms nori pasipuošti ir užsirišti skarelę, kaip kad esame sutikę ir vyrą „prie technikos“, kuris negali nesusilaikyti nepradėjęs apie tai pokalbio – scena, kai į Gustonių festivalį atvykęs LRT darbuotojas, susidomėjęs filmo kūrimo subtilybėmis, kamerą priverčia netikėtai nukreipti į to visai nesitikėjusį garso režisierių, negali netapti viena favoričių. Todėl kad ir kokia ši frazė būtų „nugrota“, D.Žiūra, koncentruodamasis į nedidelį geografinį tašką, iš tiesų sugeba paliesti kažką universalaus – kažką, kas neabejotinai yra apie Gustonius, bet kartu ir apie kur kas daugiau nei juos.
Mano meksikietiškas riestainis / My Mexican Bretzel
„Mano meksikietiškas riestainis“ pasakoja Vivian Barrett ir jos vyro, per Antrąjį pasaulinį karą sužeisto ir skraidyti nebegalinčio piloto Leono, istoriją. Leonas įsuka verslą, sukūręs naujus antidepresantus, o pasiturinčiai gyvenanti pora leidžia laiką su draugais, vyksta į keliones, skiria dėmesį savo pomėgiams. Bet už gražaus fasado, kaip visad, slypi gerokai daugiau.
Daug filmų bando atskleisti melo ir manipuliacijų mechanizmą, tačiau niekam to padaryti nepavyksta taip gerai, kaip filmui, kuris pats meluoja išsijuosęs. Tačiau atskleisti, kas šiame filme tikra, o kas išgalvota, reikštų atimti žiūrėjimo malonumą iš auditorijos.
Vis tik tai, kad filmas žiūrovą taip įsuka į savo vyksmą, jog klausimas apie autentiškumą peržiūros metu nueina į antrą planą, didele dalimi yra pasirinktos formos nuopelnas. Videoįrašus, jungiamus greito, kapoto montažo pagalba, papildo ištraukos iš Vivian dienoraščių, iškylančių titruose. Filmą, ilgą laiką skendintį tik pavienių garsų pertraukiamoje tyloje, įgarsinti yra priverstas ne kas kitas, o pats žiūrovas.
Viskas gali atsitikti / Anything Can Happen
Šešiametis Tomekas, režisieriaus Marcelo Łozińskio sūnus, Varšuvos parke važinėjasi paspirtuku, gaudo drugelį, stebisi povu, bando atsistoti ant galvos. Ir kalbasi su vyresnio amžiaus žmonėmis. Nuo „Kaip gyveni?“ iki „Kiek tau liko gyventi?“ ir „Ką darytum, jei gimtum iš naujo?“ – Tomekas kartais naiviai, tačiau su šešiamečio drąsa klausinėja apie gyvenimą, meilę, tikėjimą ir mirtį, o iš pašnekovų išpažinčių pamažu dėlioja savąjį atsakymą į svarbiausią mums visiems kylantį klausimą: ką reiškia būti žmogumi?
1995 m. sukurtas 40 minučių trukmės Marcelo Łozińskio filmas „Viskas gali atsitikti“ 2016 m. buvo pripažintas geriausiu visų laikų lenkų dokumentiniu filmu, ir toks titulas visai nestebina. „Viskas gali atsitikti“ patenka į humanistinio, egzistencinį pamušalą turinčio ir niekada nepasensiančio dokumentinio kino kategoriją.
Jungdamas vaiko naivumą ir seno žmogaus išmintį, jaunatvišką entuziazmą ir gyvenimo saulėlydžio ramybę, M.Łozińskis kuria meilės laišką savo sūnui, mokydamas jį švelnumo, atjautos, žmogiškumo. Ir, žinoma, kad viskas gali atsitikti.
