Pirmoji vieta teko latvių kino režisieriui Dāviui Sīmaniui už pasakojimą „Paskutinės šventovės metraščiai“ („Pēdējā tempļa hronikas”, 2013). Tai du dešimtmečius trunkančios Latvijos nacionalinės bibliotekos statybų istorija, sukėlusi daugybę ginčų ir diskusijų. Išskirtinis kameros darbas, sudėtinga naratyvo koncepcija, įvairių socialinių grupių atstovavimas ir opių klausimų posovietinėse šalyse atskleidimas lėmė žiuri sprendimą šiam pasakojimui skirti aukščiausią įvertinimą.
Latvių režisieriai Ivaras Zviedris ir Inese Kļava buvo įvertinti antrąja vieta už ekspresyvų pasakojimą „Dokumentininkas“ („Dokumentālists”, 2012). Dinamiška jų ir filmo herojės, šiurkščios stačiokės Intos, akistata išprovokavo pasvarstyti, kaip kamera veikia autoriaus ir herojaus santykį, kokią įtaką ji turi filmo kūrimo procesui. Pasak festivalio vertintojų, atsiskyrėlė Inta ne tik išryškina tam tikrą socialinę problematiką, bet ir tampa filmo bendraautore.
Trečiasis festivalio laureatas – Maratas Sargsyanas, kurio filmas „Tėvas“ apdovanotas jau ne viename tarptautiniame festivalyje. Anot žiuri, stebėdamas buvusio kriminalinio nusikaltėlio Antono šeimą, režisierius tiria nematomą gero tėvo gyvenimo pusę, priverčia peržengti tą ribą, kuri mus skiria nuo kriminalinio pasaulio, ir pažvelgti į jį kitu kampu. Vertintojų nuomone, pralaužti šią prietarų sieną yra labai drąsus dokumentininko žingsnis.
Pinigines premijas festivalio laureatams skyrė Kazickų šeimos fondas. Nuo 2008 m. konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje kasmet pristatoma 12 geriausių Lietuvos ir kaimyninių Estijos bei Latvijos kūrėjų darbų. Šiemet į ją buvo atrinkti penki lietuvių, trys latvių ir keturi estų dokumentiniai filmai.
Festivalio rengėjų pastebėjimu, domėjimasis Baltijos šalių dokumentikos režisierių kūryba šiais metais buvo didesnis. Žiūrovai ne tik gausiau nei paprastai lankėsi festivalio konkursinės programos seansuose, bet ir buvo smalsesni: domėjosi filmų kūrimo aplinkybėmis, tolimesniu jų herojų likimu, dalijosi asmeniniais filmo vertinimais.
Šiemet šūkį „Tikros istorijos nesustoja“ pasirinkęs festivalis kvietė pasvarstyti, kaip dokumentinis kinas veikia jo kūrėjų bei herojų gyvenimus, kaip kamera sujungia jų likimus ir daro įtaką tolimesniems jų pasirinkimams.
Į rinktinės dokumentikos seansus Vilniaus dokumentinių filmų festivalis kitąmet kvies rugsėjo 18-28 d.
Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt
