Pagrindiniu festivalio leitmotyvu šiemet tapo lotyniška frazė Sacrum et profanum – festivalio temą įkvėpė gruzino Rati Oneli debiutas „Saulės miestas“, kuris bus parodytas pagrindinėje festivalio programoje
„Žmogaus gyvenimas rodomas tarsi iš Kūrėjo perspektyvos. Matome žmogų, kuris turi netobulą kūną, dirba sunkų fizinį darbą, siekia materialių dalykų, kita vertus, tas pats žmogus jaučia nenumaldomą poreikį kurti, ilgisi meilės. Šie du poliai – šventumo ir žemiškumo, dvasingumo ir vulgarumo, – būdingi ne tik „Saulės miesto“ žmonėms, bet daugumai festivalio filmų“, – sako festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė.
Pelešiano tyla ir kūryba
Festivalio retrospektyva šiemet skirta menkai Lietuvoje žinomam legendiniam armėnų dokumentininkui Artavazdui Pelešianui (g. 1938 m.). Mažakalbio, viešumos vengiančio A. Pelešiano filmai Europoje pastebėti dar 7 deš. Labiausiai prie režisieriaus iš Sovietų Sąjungos pripažinimo Vakaruose prisidėjo prancūzų kino profesionalai – kino kritikai, kinotyrininkai, programų sudarytojai. Pats Jeanas Lucas Godardas liaupsino Pelešianą, tvirtindamas, jog jis – pats geriausias režisierius pasaulyje. A. Pelešianas savo filmuose naudojo paties sukurtą „distancinio montažo“ metodą, kurio esmė – kadrų susidūrimo pagimdytas nuolat kintantis „prasmių laukas“.
A. Pelešiano filmų retrospektyvą sudarys šeši trumpametražiai: „Mes“ (1969), „Gyventojai“ (1970), „Metų laikai“ (1972), „Mūsų amžius (1983), „Pabaiga“ (1992). Tai filmai, trinantys ribas tarp vaidybinio, dokumentinio ir eksperimentinio kino.
Geriau suprasti A. Pelešiano pasaulėžiūrą ir kūrybos metodus padės festivalio atidarymo filmas – italo Pietro Marcello portretas „Pelešiano tyla“. Šis filmas – didelis P. Marcello laimėjimas, mat garsusis armėnų dokumentininkas pirmą kartą sutiko būti filmuojamas.
„Tai pirmas ir vienintelis filmas kino istorijoje, kuriame portretuojamasis taip ir neprabyla. Tokia buvo viena iš Pelešiano iškeltų filmo kūrimo sąlygų. Sutikau su šia ir kitomis sąlygomis (Pelešianas visą laiką nurodinėjo, kur filmuoti, kaip filmuoti), nenorėdamas prarasti unikalios galimybės jį stebėti ir fiksuoti“, – sakė P. Marcello.
Tilda Swinton ir ryškiausiųjų septynetas
Specialioji festivalio programa nudžiugins britų aktorės Tildos Swinton gerbėjus. Programoje „Pasimatymai su Tilda“ pristatomi 6 dokumentiniai pasakojimai. Vienuose ji atsiskleidžia kaip įtraukianti istorijų pasakotoja („Laiškai iš Bagdado“, „Perprogramuoti sapnai“), kituose – kaip mąstytoja, aktyvi istorijos dalyvė (diptikas „Minant kadre“ ir „Nematomas kadras“), režisierė, filmo herojė, artima draugė („Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“ ir „Derekas“). Iškyla jautrios, įžvalgios, pasauliui atviros moters paveikslas.
Naujausius dokumentinio kino pasakojimus festivalio žiūrovai ras pagrindinėje programoje. Jų laukia poetiškas meilės Niujorkui prisipažinimas („21 x Niujorkas“), kibernetinėse atakose paskendęs šių dienų pasaulis („Nulinės dienos“), kasdienė vieno Gruzijos miestelio kova už būtį („Saulės miestas“). Filmuose nagrinėjama, kaip atsikratyti vidinių demonų („Išlikimo metodas“, „Gelbėk mus nuo pikto“), siūloma kitomis akimis pažvelgti į gyvenimą ir mirtį („Kalabrija“). Daugeliui atradimu taps mažai kam girdėtas kompozitorius, pianistas, kasdienio gyvenimo filosofas Olegas Karavaičiukas („Olegas ir keistieji menai“).
Lietuviai: R. Šilinio retrospektyva, R. Rakauskaitės premjera
„Savitas, nepanašus į nieką. Kiti vaizdavo genijus, gražuolius, o jis natūralus, neįsivaizdino ir nepataikavo“, – Lietuvos dokumentinių filmų kūrėją Rimtautą Šilinį apibūdina rašytojas Grigorijus Kanovičius.
Antroji festivalio retrospektyva skirta vienam įdomiausių lietuvių dokumentininkų, kūrusių ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės metais. R. Šilinis garsėjo pastabumu, drąsa kalbėti savaip; nevengė eksperimentuoti, ieškoti naujos vizualinės kalbos.
Sonata Žalneravičiūtė, viena iš festivalio programos sudarytojų, teigia, kad šio lietuvių dokumentininko filmai tapo asmeniniu atradimu: „Šilinis man buvo netikėtas su kiekvienu filmu. Jis mokėjo parinkti įdomią, filmo temai tinkančią formą, nebijojo kalbėti atvirai, šmaikščiai, su ironija. Labiausiai nustebino, kad sovietmečiu buvo sukurta tokia kūrybinė dokumentika“.
R. Šilinio retrospektyvą sudarys trys trumpametražių filmų programos, kuriose pristatomi 9 filmai: „Kur karalienės auksas?“ (1971), „Pasirašau, archiitektas...“ (1972), „Savojo Aš beieškant“ (1977), „Filme Juozas Baltušis“ (1979), „Post Scriptum senam filmui“ (1980), „Paveikslas“ (1981), „...buvome greta“ (1984), „Nojaus arka“ 1988), „Sala“ (1990). Programoje – svarbių Lietuvos kultūrai asmenybių portretai, socialinės, sporto tematikos filmai.
Šiemet minėsiantis savo 80 metų jubiliejų, R. Šilinis žada dalyvauti filmų retrospektyvos atidaryme. Ji rengiama kartu su Lietuvos kino centru. Trys R. Šilinio filmų programos bus rodomos nemokamai.
Su naujausiais lietuvių dokumentiniais darbais pažindinantis festivalis šiemet kviečia į Ramunės Rakauskaitės premjerą „Trys skrybėlės“. Tai istorija apie tris neprisitaikėlius: aktorių Valentiną Masalskį, filosofą Algį Mickūną bei dailininką Rimantą Olšauską. Jie visi kupini gyvenimo džiaugsmo ir polėkio, įdomūs savo mąstysena, darbais, tačiau kartu ir be galo skirtingi.
Svajonės užvaldyti
Daugumą festivalio filmų pristatys atvykstantys režisieriai, prodiuseriai, filmų herojai. Specialiajame seanse „VDFF svečias“ bus parodytas naujausias režisieriaus Romano Bondarčiuko filmas „Diksilendas“ (Dixie Land). Pernai festivalyje parodytas tragikomiškas režisieriaus pasakojimas „Ukrainos šerifai“.
„Diksilendas“ – šviesi ir viltinga istorija apie vaikų džiazo grupę Ukrainos pietuose, Chersone. Kasdien nepaliaujamai repetuojantys Romanas, Polina bei kiti muzikuojantys vaikai, nepaisant sudėtingų aplinkybių, daro pastebimą pažangą. Tai pasakojimas apie svajonės užvaldytą žmogų, apie tai, kaip jis keičiasi ir auga jos siekdamas. „Vaikystė nuostabi tuo, kad joje nėra vietos sunkumams, kompromisams ir prioritetams. Suaugę mes tai pamirštame, todėl mums visiems reikia kažko, kas padėtų prisiminti“, – sako filmo režisierius.
Į festivalį susitikti su žiūrovais atvyks filmo herojė – išskirtiniu talentu apdovanota muzikantė Polina Tarasenko.
Kartu su festivaliu „Skalvijos“ kino centre bus atidaryta fotografo Gintaro Zinkevičiaus paroda „Atsitrenkimai“. Tai menininko reakcija į Vilnių sparčiai keičiančias statybas. Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, „Atsitrenkimai“ kviečia supykti, diskutuoti ir veikti. Parodos atidarymą lydės menotyrininkės moderuojama diskusija apie kintančio miesto vaizdus.
Istorijos vaikams
Šiemet festivalis tęs pernai sėkmingai pradėtą iniciatyvą rodyti dokumentinį kiną šeimoms su vaikais. Programoje „Sau ir draugui“ – 3 trumpos istorijos apie draugystę, atsidavimą, gyvenimo džiaugsmą.
„Rokenroleriai“ – tai pasakojimas apie tris paauglius, geriausius draugus, subūrusius psichodelinę roko grupę. Vienam iš jų susirgus depresija, iškyla pavojus ne tik grupei, bet ir draugystei. Draugystės temą tęs jautrus ir nuotaikingas filmas „Skotas + Džulija“. „Tėja“ pakvies susipažinti su drąsia dvylikamete: nepaisant sunkios epilepsijos formos, ji moka džiaugtis gyvenimu ir svajoja tapti pilote.
