Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – Peterio Liechti dedikacijos gyviesiems

Šiais metais viena iš VDFF retrospektyvų skirta P.Liechti kūrybai. Po atidarymo filmo festivalio rengėjos kvies į ką tik „Skalvijai“ grąžintą antrąją salę, kurioje menininkės Jolanda Gsponer ir Annette Brütsch pristatys videoinstaliaciją „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechtis unvollendeter Film“, 2016).

Projekto partnerio nuotr./Peter Liechti. Ištrauka iš „Dedikacijos“

„Tai dedikacija gyvenimui – svaigiai vaizdų ir garsų tėkmei ir veržliai minčių srovei“, – pabrėžia P.Liechti, savo paskutiniajame kūrinyje prieš kamerą skaitydamas ligoninėse rašytus dienoraščius. „Dedikacijas“ šveicarų dokumentikos eksperimentatorius kūrė kaip kino esė iš atrinktos ir specialiai šiam sumanymui filmuotos medžiagos. Jo našlė ir kūrybinė partnerė Jolanda Gsponer įgyvendino menininko sumanymą, paversdama jį trijų dalių instaliacija. Ją sudaro – P.Liechti dienoraštis, kurį jis filmavo būdamas ligoninėje, filmuota medžiaga iš projekto „Dedikacijos“ bei knyga – P.Liechti dienoraštis, iliustruotas kadrais iš filmo.

Projekto partnerio nuotr./Ištrauka iš „Dedikacijos“

Trijuose pusiau permatomuose ekranuose plėtojamos atskiros temos: „Pasivaikščiojimai ir sapnai“, „Ligoninė“ ir „Archyvai / Kelionė laiku“. Vaizdas ir garsas kuria nuorodų tinklą, įtraukiantį žiūrovus į kūrybinį procesą.

„P.Liechti visą gyvenimą rašė. Tai buvo jo kasdienybės dalis. Dažnai tvirtindavo, kad rašyti privalo, norėdamas išsaugoti minčių elastingumą. Gebėjo minimaliomis priemonėmis atskleisti reiškinio, situacijos, atmosferos esmę. Sužinojęs, kad jo laikas baigėsi, P.Liechti apsisprendė kurti filmą, tačiau jame matome jo kūrybai įprastą vaizdo, žodžio ir garso sintezę“, – teigia J.Gsponer.

„Dedikacijos“ turėjo tapti gyvųjų pokalbiais su mirusiaisiais – šveicarų poetu Robertu Walseriu, olandų tapytoju Vincentu van Goghu ir nepažįstamu dinkų genties vadu iš Pietų Sudano. Paskutinį autonomiškiausiu šveicarų kino kūrėju vadinamo P.Liechti darbą galima vadinti literatūros ir meno istorijos komentaru arba asmenine literatūros ir meno istorija.

Projekto partnerio nuotr./Peter Liechti knyga

„Dedikacijos“ kuria įrašą apie nedalomą gyvenimo ir mirties sąjungą. Jame keičiasi vaizdai, filmuoti P.Liechti studijoje ir ligoninėse, ir atrinktos medžiagos kadrai, persmelkti laisvėje gyvenančių laukinių žvėrių orumo ir Afrikos karščio. „Dedikacijų“ struktūra netvarkinga ir asimetriška, estetika pabrėžia tariamai prastą vaizdą ir garsą. Tokie sprendimai priartina kūrinį prie fragmentiško ir nesurežisuojamo gyvenimo. Tekstuose fiksuojamas aplinkinis pasaulis, o stojus į akistatą su laikinumu, prieglobsčio ieškoma ironijoje. Tai asmeninis P.Liechti testamentas ir kūrėjo žvilgsnis į atliktus ir nespėtus atlikti darbus.

„P.Liechti buvo labai kritiškas, bet niekada ciniškas. Jo pesimizmas persmelktas humoro. Minčių kirčiai aštrūs, bet visada saviironiški. Jis buvo pilnas meilės paprastam žmogui ir nepastebimam gyvenimo grožiui“, – prisimena J.Gsponer.

Menininkė J.Gsponer taip pat pristatys ir keletą P.Liechti retrospektyvos filmų.