Filmas apie V.Isodą, žmogų, kuris, jo paties žodžiais tariant, „ant kino adatos sėdo būdamas penkerių“, o metęs mokyklą įsidarbino Lietuvos kino studijoje, anksčiau ar vėliau turėjo būti sukurtas. To ėmėsi lig šiol režisūrinės patirties neturėjęs Rimantas Oičenka, pristatęs trumpametražį dokumentinį filmą „Holivudas pasiūlė per mažai“.
Patirties stoka matoma plika akimi – keistų pertrūkių ir foninių šnaresių kupinas „Holivudas pasiūlė per mažai“ tikrai nėra iki galo nušlifuotas ir kinematografiškai nepriekaištingas darbas. Vis tik Dovilės Grigaliūnaitės rengtame interviu su režisieriumi, publikuotame žurnale „Kinas“ (2017/1 (337)), pateikta juostos kūrimo priešistorė leidžia suprasti ir net pateisinti techninį broką: vieną dieną pasklido gandas, jog Ozo kino salė uždaroma. Kontempliuoti, ruoštis ir svarstyti nebebuvo laiko – reikėjo eiti ir filmuoti.
R.Oičenkos debiutas liudija skvarbų autoriaus žvilgsnį ir artikuliuotą kino kalbos jausmą, prieš kurį nublanksta ir techniniai trukdžiai.
Sprendimas priimtas laiku ir vietoje – R.Oičenkos debiutas liudija skvarbų autoriaus žvilgsnį ir artikuliuotą kino kalbos jausmą, prieš kurį nublanksta ir techniniai trukdžiai.
Režisierius pasakoja apie vieną V.Isodos dieną: kelionę iš namų Žirmūnuose į kino teatrus „Forum Cinemas Vingis“, „Skalviją“ ir galiausiai – Ozo kino salę. Pakeliui mūsų herojus su filmavimo grupe ir kino teatro darbuotojais dalijasi mintimis apie festivalius, repertuarus ir kino pasaulio grandus, tarsi šie būtų artimi draugai. Taip ir Woody Allenas tampa „Alenavičium“, o François Truffaut – „Triufavičium“. Nenuostabu, jog ir klausimą apie „Taksistą“ palydi raginimas pažiūrėti jį dar kartą, net jei ir skaičiuoji jau trečiąją peržiūrą.
Iš meilės personažui ir personažo meilės kinui gimęs filmas siūlo nuoširdų, tačiau nepagražintą ir nedramatizuotą žvilgsnį.
Neslėpsiu, man pačiai Ozo kino salė ir prieš kiekvieną seansą vykusios Vilniaus kino teatrų repertuarų bei saldainių dalybos, familiarūs pokalbiai ir itin asmeniški filmų pristatymai nebuvo prie širdies – snobę manyje žadindavo ir tikrai ne pati aukščiausia kino rodymo kokybė. Vis tik R.Oičenkos filmas leidžia suprasti, kodėl ši erdvė ir šis herojus gali būti žavūs, savi, artimi, net jei lig šiol to artumo pats nepajutai.
Iš meilės personažui ir personažo meilės kinui gimęs filmas siūlo nuoširdų, tačiau nepagražintą ir nedramatizuotą žvilgsnį. R.Oičenkos ir R.Muravjovo kamera užfiksuoja besiblaškančius žiūrovų žvilgsnius ir nejaukią tylą, po kiek nestandartinio V.Isodos klausimo – toji tyla man, kaip ir ne vienam Ozo kino salės lankytojui, taip pat pažįstama. Kamera stebi ir V.Isodą, prieš kitą seansą žvilgčiojantį pro langą ir laukiantį žiūrovų – gal jie vėluoja? Nevėluoja, šiandien niekas nebeateis. Neateis, tai neateis. Dar kiek palūkuriavęs, V.Isoda užrakina duris ir keliauja į troleibusų stotelę.
Žiūrovų mąžta, bet filme dėl to nekuriama širdį draskanti drama. V.Isoda kitą dieną vėl aplankys Vilniaus kino teatrus, atvers kino salės duris, pakeis ant lango iškabintą repertuarą ir lauks žiūrovų – galbūt šiandien jie ateis. Kas pirmą, o kas jau kelioliktą kartą.
