Vyrauja nuomonė, kad trumpametražį kiną dažniausiai kuria jauni režisieriai, studentai. Kad tai lyg tramplinas į pilno metro filmą. Kaip jūs galvojate?
Konstantina: Visada pykstu tai išgirdusi. Taip sakantys neįvertina trumpo kino, nesuteikia jam vilties.
Yoavas: Taip, prieš imantis ilgo filmo, svarbu sukurti trumpą. Bet aš visiškai sutinku, kad trumpas kinas yra savarankiška forma. Dabar, kai skubame, kai mus blaško daugybę dalykų, kurti dar trumpesnius filmus atrodo prasminga. Tą daro ir patyrę režisieriai.
Emilis: Žinoma, tai gali būti puikiu tramplinu į ilgametražį kiną. Bet man patinka, kad meistrai, sakykime, Viktoras Kosakovskis kūrė ir kuria puikius trumpus filmus.
O su kuo galėtumėte palyginti trumpus filmus?
Yoavas: Na, tai lyg skaniausias sumuštinis vietoj pagrindinio patiekalo.
Konstantina: Man jie panašūs į trumpus makaronus.
Geras trumpas filmas – koks jis turėtų būti?
Emilis: Sunku apibrėžti. Tai lyg klausti, kas yra gera tapyba. Pavyzdžiui, V. Kosakovskio filmas „Svyato“ yra nuostabus. Apie režisieriaus dviejų metų sūnų, kuris pirmą kartą pamato savo atvaizdą veidrodyje. Tai toks paprastas, bet toks ypatingas filmas. Apie gilius ir universalius jausmus.
Yoavas: Geras trumpas filmas yra tas, kuris sugeba išauginti visą istoriją per labai trumpą laiką. Štai kodėl tikiu, kad trumpametražis kinas – tikras iššūkis. Turi sukurti pasakojimą, personažus, emocijas vos per kelias minutes.
Apibūdinkite savo filmą 5 žodžiais.
Emilis: Kenijos žigolo sutinka britų pupytę (angl. „sugarmama“ – red. pastaba).
Konstantina: Palmės, žirafos, mažos didelės širdys.
Yoavas: Tai neįmanoma!
Kam jokiu būdu nerekomenduotumėte savo filmo?
Yoavas: Visiems, kurie jį jau matė.
Konstantina: Savo tėčiui – jis visada nuobodžiauja žiūrėdamas mano filmus.
Emilis: Vaikams.
Ką dar įdomaus galima nuveikti per tas minutes, kol trunka jūsų filmas?
Konstantina: 25 minučių užtektų pasimėgauti dušu, gaiviu šampūnu...
Yoavas: Per 24 minutes įmanoma daugybę dalykų! Išgerti alaus su draugais, pažiūrėti vieną „Draugų“ seriją, žaisti futbolą per „PlayStation“. Netgi pasimylėti!
Įsivaizduokite, kad nesate režisieriais, nebekuriate filmų. Kuo tuomet norėtumėte būti?
Konstantina: Amerikos biologu, genetikos tyrinėtoju Jamesu Watsonu. Jis atrado DNR. Be to, buvo zoologas! (režisierės filme pasirodo žirafos, tigro iškamša ir dobermanas su pudeliu – red. pastaba).
Emilis: Operatoriumi.
Yoavas: Veterinaru. Nors, tiesą sakant, šiuo metu plėtoju savąjį verslą (start up) – video produkcijos platformą. Tą ir norėčiau tęsti.
Konstantina, o kaip Jums atrodo, kodėl graikų kinas pastaraisiais metais toks populiarus?
Konstantina: Kokia išskirtinumo paslaptis? Na, ką aš galiu pasakyti. Mes tiesiog karšti.
Yoavai, kokį keisčiausią atsiliepimą apie filmą teko išgirsti?
Yoavas: Vieno kino festivalio direktorius neįtraukė „Dykumoje“ į programą pamanęs, jog filme šaipausi iš blondinių. Nes pagrindinė veikėja yra šviesiaplaukė kareivė, kuri dykumoje pameta ginklą…
Emili, kaip radote „Paplūdimio berniuko“ herojus – Džiumą ir Lyn?
Emilis: Sutikau juos viename Mombasos bare, Kenijoje. Linksminomės, kalbėjomės, praleidome puikų vakarą. Vėliau papasakojau apie savo projektą. Kadangi patikau jiems iš pirmo žvilgsnio, sutiko filmuotis nė nesvarstydami.
Žiūrint „Paplūdimio berniukas“ apima jausmas, lyg matytum vaidybinį filmą. Kaip pavyko taip priartėti prie herojų?
Emilis: Pirma, rasti herojus buvo tikras iššūkis. Nes turistės iš Europos bijojo, kad parodysiu jas iš blogosios pusės. O Džiuma ir Lyn buvo drąsūs. Leido filmuoti iš labai arti. Leido fiksuoti įvairias situacijas. Filmavimo metu sklandė puiki atmosfera. Jie pasidalino gabalėliu savo gyvenimo, esu jiems už tai dėkingas. Filmuojant ir montuojant medžiagą buvo svarbu rasti balansą. Turėjau mylėti ir neteisti herojų, neteisti jų veiksmų. Turėjau būti jautrus jų žmogiškiems troškimams.
Turbūt ne vienas jau sakė, kad „Paplūdimio berniukas“ primena austrų režisieriaus Ulricho Seidlo filmą „Rojus: Meilė“?
Emilis: Taip. Laimei, nežiūrėjau šio filmo, kol nebaigiau montuoti savojo. O U. Seidlo kūrinys tikrai labai geras!
Ką žinote apie lietuvių (trumpametražį) kiną?
Yoavas: Nesu matęs daug lietuviškų filmų, nesu susipažinęs, bet tai, ką mačiau, man patiko. Be to, lietuvių žmonės yra nuostabūs.
Emilis: Mėgstu Jono Meko kiną!
Konstantina: Žinau Šarūną Bartą, Arūną Matelį, Karolį Kaupinį. Visi jie man labai patinka.
Jei laimėtumėte geriausio „Vilniaus kino šortų“ filmo apdovanojimą, kam pirmiausia praneštumėte šią žinią?
Yoavas: Tėvams, o tada filmo operatoriui ir aktorėms.
Konstantina: Artemiui.
Emilis: Vytautui Kizalai, mano filmo garso režisieriui iš Lietuvos.
„Dykumoje“ pasakoja apie dvi Izraelio armijos kadetes, paskutinę pratybų dieną keliaujančias atšiauria dykuma. Staiga viena jų prisimena pamiršusi kai ką labai svarbaus. Filmas jau buvo rodytas Klermono-Ferano, San Francisko, Tamperės, Palm Springso ir kituose festivaliuose. Režisierius filmą pristatys spalio 10 dieną, 20 val. kino teatre „Pasaka“ (VII konkursinė programa).
„Vašingtonija“ – tai pasaką primenanti elegiška istorija apie urbanistines Atėnų džiungles ir jose „klaidžiojančius“ žmones bei žvėris. Filmo premjera įvyko konkursinėje Berlyno kino festivalio trumpų filmų programoje. Režisierė filmą pristatys spalio 10 dieną, 18 val. kino teatre „Pasaka“ (III konkursinė programa).
„Paplūdimio berniukas“ pasakoja apie Džiumą, kuris svajoja išvažiuoti iš lūšnyno Kenijoje ir pradėti geresnį gyvenimą užsienyje. Jis susipažįsta su vidutinio amžiaus turiste Lyn. Filmas pripažintas geriausiu Tamperės trumpų filmų festivalyje (Suomija). Gavo geriausio trumpesnio nei 30 minučių dokumentinio filmo apdovanojimą Karlovy Varų kino festivalyje (Čekijoje). Režisierius filmą pristatys spalio 11 dieną, 19 val. kino centre „Skalvija“ ir spalio 12 dieną, 19 val. kino teatre „Pasaka“ (X konkursinė programa).
