Renginio organizatoriai išsirinkimą palengvina sukurdami aiškiai apibrėžtas programas: „Scenos iš šeimyninio gyvenimo“, „Išsiilgę meilės“, „Pakeliui“. Ką bepasirinktum, tikėtina, kad susidursi su plačiu stilių diapazonu. Ypač turint omenyje skirstymą pagal temas, ne žanrus – festivalyje greta stovi ne tik dokumentinis ir vaidybinis kinas, bet ir eksperimentinis bei tradicinis pasakojimai.
Nežinau, ar tai liudija programos sudarytojų pajautimą, kas tarpusavyje dera, kas ne, ar mano skonio konkretumą, tačiau šiemet filmų rinkiniai man ir suveikė būtent kaip rinkiniai – kai pirmasis narys nesudomindavo, tai ir tolesni smalsumo nebegrąžindavo, kai pirmasis sučiupdavo, vėlesni jau nebepaleisdavo. Tad tokios, programinės, ir mano rekomendacijos.
Programa „Pavojingas ruožas“
Kiek tenka rašyti apie „Vilniaus šortus“, tiek išeina, kad labiausiai giriu grėsmei ar įtampai skirtą festivalio dalį. Vienas galimas paaiškinimas – išgąstis ar rūpestis yra trumpų distancijų emocijos. Net dviejų valandų trukmės trileriai greičio pedalą tai atleidžia, tai vėl spusteli. Kad dėl veikėjo likimo susijaudintum, daug žinių nereikia, kartais net atvirkščiai, lengviau įsijausti be priešistorės.
Keturi programos filmai skirtingais būdais konstruoja situacijas, kuriose nusikaltimo ar kivirčą seka informacija, priverčianti permąstyti įvykio kontekstą.
Izraelio filmas „Naktinis vizitas“ apie vienos nakties nuotykį sklendžia ant siauros ribos. Tarsi signalizuodamas pavojų, tarsi timptelėdamas už siūlo galo ir situaciją išrišdamas. Apie besikeičiančias seksualines normas kalbama daug ir dažnai, tik ne visuomet labai produktyviai. Ir baigtis kalbos mėgsta vis labiau akivaizdžia išvada, jog prievarta, tiek fizinė, tiek emocinė, nėra gerai.
„Naktinis vizitas“ keliauja toliau. Trauma jame gimsta ne santykio metu, bet jam pasibaigus, retrospektyviai sužinojus nuslėptas detales. Vis matant internete nesibaigiančią savigailos laviną, esą jau nebegalima vartoti tokio ar tokio žodžio, tie politkorektiškumo fanatikai visai išsikraustė iš proto, norėtųsi daugiau panašių juostų – gebančių iliustruoti, kad manipuliacijos ir traumos patirčių neištyrinėsi kaip matematinių lygčių. Ir ne viename ar kitame žodyje esmė.
„Tai, ko nežinome apie Marjam“ taip pat kalba apie savotišką poros santykį, spėjantį per mažiau nei pusvalandį virsti iš meilės į neapykantą ir atgal į meilę. Nors, žinoma, visos šios sąvokos sąlyginės. Moteris patenka į ligoninę Egipte ieškodama skubios ginekologo pagalbos. Niekas nežino, kas nutiko. Akivaizdu tik, kad spręsti situaciją reikia greitai. O jos sutuoktiniui, kiek berūpėtų žmonos saugumas, svarbu apsaugoti ir savo ego.
Nepaprastai gražus Prancūzijos „Horacijus“, tikiuosi, laimės geriausio animacinio filmo prizą. Jo piešinių detalės kruopščiai sudėliotos pabrėžti, kaip jau galite nuspėti, tamsių atspalvių turinčią istoriją. Kartais itin paprastos, panašesnės į kasdienybę filmuojančio operatoriaus kadrus, ir kartu ryškios bei šiltos lyg iš komikso. Bendras paveikslas (o tą filmas iš dalies ir primena – paveikslą) kone užliūliuoja, kol staiga neprimena – tai juk programa „Pavojingas ruožas“, ne šiaip sau savaitgalio popietė kine.
Ketvirtas filmas – dokumentinis „Transporto operatoriai“ – taip pat išsiskiria vizualiais sprendimais, mat pateikia pasaulį skenerių ir jutiklių akimis. Save vairuojančių mašinų veikimą ir su jomis susijusią nusikalstamą bylą nupasakojanti juosta neapsiriboja viena puse: kaip šaunu, kad automobiliai tuojau vairuos už mus arba kaip baisu, kad tą patikime kompiuteriams.
Greičiau taip – šis pokytis tikrai nutiks. Kad pasitaikys klaidų, dalis jų mirtinų, galima neabejoti. Ir tas klaidas privalės taisyti gyvi, vairuotojų kėdėse sėdintys žmonės. O čia ir yra didžioji bėda: ar dar labiau pasilengvinę gyvenimą, mes sugebėsime atsispirti pagundai net tada, vairuodami, nusukti akis į „Netflix“ ar „Instagram“?
Kur pamatyti?
- Sausio 12 d. Klaipėdos kultūros fabrikas „Arlekinas“, 20:00
- Sausio 13 d. Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Senamiestis), 18:00
- Sausio 14 d. Panevėžio kino teatras „Garsas“, 20:00
- Sausio 15 d. Marijampolės kino centras „Spindulys“, 17:15; Tauragės kino teatras „Castle Lounge“, 18:00; Vilniaus kino teatras „Skalvija“, 18:30
- Sausio 16 d. Ukmergės kultūros centras, 18:30
- Sausio 18 d. Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Senamiestis), 20:00
Arba internete „Žmonės Cinema“, „Skalvijos“, „CGates“ ir „Go3“ platformose.
Programa „Išsiilgę meilės“
Rumunų „Meilės istorijos pakeliui“ aprašymas apie taksi vairuotoją, girdinčią pakeleivių istorijas apie meilę, nuteikė banalokai. Į filmus, kurie sau lengva ranka leidžia veikėjų lūpomis nupasakoti kiek tik reikia skirtingų istorijų, visuomet žiūriu nepatikliai – tai bare mes galime pasipasakoti žodžiais, kine reikia pasakoti kinu.
Tai, kokios iš tiesų yra „Meilės istorijos pakeliui“, su mano išankstiniu įsivaizdavimu mažai ką turi bendro. Užuot vieną po kito serviravęs sentimentalias istorijas, filmas palieka apsčiai vietos nutylėjimams ir paralelėms, kurias turi suvesti pats žiūrovas. Itin lipšni porelė atrodo kaip priešistorė, su kuria veikėja jau atsisveikino. Senjoro prisiminimas įkvepia romantika, bet išlieka akivaizdžiai per paprastas – papasakoti meilę lengva, ją auginti kur kas sunkiau.
Prancūziškojo „Lu kaimyno“ istorija sustojusi laike būtent ties pačia santykių, o iš tiesų net ne santykių, pradžia. Savo viliokės kaimynės įkalbintas padėti jai kraustytis, paauglys vaikinas išgyvena tą jaunatvišką susižavėjimą, kuris vieną akimirką galvoje prisiekia amžina meile, kitą jau galvoja, kaip žiauriau merginą pasiųsti šalin. Žinote gi, kokios tuomet viduje virdavo audros.
Visi tipiškai prancūziški komponentai vietoje: ir seksualumas, ir vynas, ir slankiojimas nuo vienų draugų prie kitų protarpiais prisiekiant daugiau niekada nesikalbėti. Be to, eidamas į prancūzišką filmą, gali būti kone garantuotas, kad jo kino kalba visuomet bus tvarkinga ir apkirpta nuo nereikalingų scenų. Sunku kalbėti apie paauglystės dienas, kai visa jose – begalinis atsidavimas su visišku abejingumu, aistra su pykčiu, meilė su pavydu – yra taip susipainioję, kad atrišti neįmanoma. Rež. Victoria Lafaurie, Hector Albouker juostai pavyksta labai neblogai.
- Sausio 12 d. Vilniaus kino teatras „Skalvija“, 20:45
- Sausio 13 d. Panevėžio kino teatras „Garsas“, 19:45, Gargždų kino teatras „Minija“, 20:00
- Sausio 14 d. Tauragės kino teatras „Castle Lounge“, 18:00; Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Paupys), 20:00, Klaipėdos kultūros fabrikas „Arlekinas“, 20:00
- Sausio 16 d. Šiaulių fotografijos muziejus, 17:00
- Sausio 17 d. Vilniaus kino teatras „Skalvija“, 15:30, Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Senamiestis), 20:30
- Arba internete „Žmonės Cinema“, „Skalvijos“, „CGates“ ir „Go3“ platformose.
Nacionalinė konkursinė programa II
Mažų mažiausiai du tikrai nuostabūs lietuviški filmai. Vytauto Katkaus „Miegamasis rajonas“ – kameros akies judėjimas per rajono gyvenimą nuo žaidimų iki statybų. Kino žiūrėjimas yra sutikimas leistis į kelionę. Paprastai – į kelionę paskui personažą. „Miegamajame rajone“ kelionė kiek kitokia, labiau ne prikaustyta vieno veikėjo motyvų bei siekių, o labiau skirta konkrečiai nuotaikai. Laiko, kuris netrukus prabėgs ir radikaliai pasikeis, bet kol kas jis čia. Taigi jį guvi kameros akis gali iškelti kaip pažįstamą ir kartu paslaptingą pasaulį.
Luko Kacinausko „Aš buvau Maksas“. Sakoma, skanų patiekalą iš bet kokių ingredientų gali pagaminti visi – talentingas šefas tokį gali padaryti iš vieno ar dviejų ir dar niekuo neišskirtinių. Šis filmas, jei žvelgtume ne į jo temas, o į mizansceną bei siužetą, yra būtent toks. Du vyrai, pasimatymas, automobilis. Vietos, į kurias galima tuo automobiliu nuvykti, kameros pernelyg nedomina, ji kone visą laiką stambiu planu prilipusi prie veidų.
To pakanka. Filmas įtemptas, nors būtų sunku įvardinti, kas tiksliai tą įtampą sukelia. Slogus, nors tikrai būna ir dar prastesnių pasimatymų. Iš pradžių labiau susitapatindamas su vienu vaikinu (dėl kameros parinkto rakurso), imi nepasitikėti kitu, nujausti jame klastą. Ilgainiui suvoki režisieriaus įviliotas žaisti pasimatymo žaidimą – paviršutiniškai vertinti, bijoti ir projektuoti.
Kur pamatyti?
- Sausio 13 d. Vilniaus kino teatras „Skalvija“, 20:50
- Sausio 14 d. Šiaulių fotografijos muziejus, 18:00
- Sausio 15 d. Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Senamiestis), 18:00
- Sausio 16 d. Marijampolės kino centras „Spindulys“, 15:30; Ukmergės kultūros centras, 16:00
- Sausio 16 d. Panevėžio kino teatras „Garsas“, 17:00; Klaipėdos kultūros fabrikas „Arlekinas“, 18:00
- Sausio 18 d. Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Senamiestis), 18:00
Arba internete „Žmonės Cinema“, „Skalvijos“, „CGates“ ir „Go3“ platformose.
Lauryno Bareišos filmų programa
Jau turbūt girdėjote. Lauryno Bareišos „Piligrimai“ pernai laimėjo Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programą. Ir dabar mes jo laukiame, kaip laukėme „Saulės ir jūros“. Na, gal bent jau ne taip ilgai, nes juosta Lietuvoje turėtų pasirodyti pavasarį.
Kol laukiame, „Vilniaus šortai“ žengė sveikintiną žingsnį ir rodo ankstesnius režisieriaus trumpametražius. Juos pamatyti tikrai verta, geriausia – dideliame ekrane. L.Bareiša pasakoja istorijas priversdamas mažus įvykius skleistis. Keletą kartų jo filmai visu svoriu mane užgulė jau tik juos prisimenant, nes tik įgavęs atstumą gebi pastebėti, ką jie iš tiesų sako.
Penki režisieriaus trumpametražiai vienu prisėdimu nebus pati smagiausia užduotis. Temos juose tikrai nėra maloniausios: pasikartoja seksualinės prievartos, žudymo motyvai, o kai jų nėra, sklando nuojauta, kad kažkas tiek pat niūraus tuojau ims ir nutiks. Bet autoriui rūpi nebūtinai iš pirmo žvilgsnio akivaizdžios visuomenės žaizdos – svarbu pastebėti aplinkinių reakcijas, jų parenkamus žodžius, išsiskiriančius požiūrius ir racionaliai sunkiai paaiškinamą elgesį. Tai filmai apie šiandienos mus – tokius, kokiais greičiausiai būti nenorėtume, o bet tačiau.
Kur pamatyti?
- Sausio 14 d., Vilniaus kino teatras „Skalvija“, 18:30
- Sausio 15 d., Panevėžio kino teatras „Garsas“, 14:30; Vilniaus kino teatras „Skalvija“, 14:30
- Sausio 16 d., Vilniaus kino teatras „Pasaka“ (Senamiestis), 17:15
- Sausio 18 d., Klaipėdos kultūros fabrikas „Arlekinas“, 20:00
Arba internete „Žmonės Cinema“, „Skalvijos“, „CGates“ ir „Go3“ platformose.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.
