Kino kritikė Monika Gimbutaitė
„Naya. Miškas turi tūkstantį akių“, rež. Sebastian Mulder
Vilkė Naya iš Vokietijos keliauja į Belgiją ir ši kelionė tampa tarptautine sensacija: ji pristatoma žinių reportažuose, akylai sekama entuziastų, aptariama skeptikų. Tačiau Naya tuo nebūtinai patenkinta. Iš internete prieinamos ir mokslininkų rinktos medžiagos filmą sukūręs Sebastianas Mudleris parodo, jog kartkartėmis naršant socialinius tinklus blykstelinti mintis, jog „gal ir nėra gerai, kai visą tavo gyvenimą seka tūkstančiai nematomų akių“, turi net labai daug pagrindo.
„Citadelė“, rež. John Smith
Kurį laiką taip atrodė visų mūsų gyvenimai: tyrinėjant urbanistinį peizažą pro savo namų langą ir klausantis užtikrintų politikų kalbų apie COVID-19, kurios kitą dieną jau bus paneigtos – ne ką mažiau užtikrintai. Lakoniškame, meistriškai turinį ir formą jungiančiame Johno Smitho filme „Citadelė“ sutelpa visa per karantiną išgyventų jausmų amplitudė: nuo irzlaus nerimastingumo iki juoku prasiveržiančio absurdo.
„O anapus diena“, rež. Damian Kocur
Filmas „O anapus diena“ šauna tiesiai į aktualijų dešimtuką. Ne tik dėl to, kad pasakoja istoriją apie Lenkijos provincijos keltininką ir nelegalų migrantą iš Palestinos, bet ir dėl to, jog primena, kaip žmogui reikia žmogaus: kaip vienatvei kartais reikia atgarsio, o kiekvienam mūsų – švelnumo. Ir visa tai išties kaip niekad aktualu šiandien: migrantų krizės akivaizdoje, pandemijos nuovargyje, asmeninių pasirinkimų labirintuose.
„Aš buvau Maksas“, rež. Lukas Kacinauskas
Mano veiksmų seka, peržiūrėjus filmą „Aš buvau Maksas“: 1) atsitokėti nuo visa apimančio nejaukumo jausmo, kuris persmelkia ne tik į pirmą pasimatymą išsiruošusį Maksą, bet ir žiūrovus; 2) įsidėmėti Luko Kacinausko pavardę, nes tokių sodrių debiutų nebūna daug. To paties linkiu ir kitiems.
„Atkūrimas“, rež. Laurynas Bareiša
Laurynas Bareiša iš pradžių sukuria įspūdį, jog viskas aišku ir paprasta: vyksta ikiteisminis tyrimas, nusikaltimo vietoje atkuriamas nusikaltimas. Bet ne nusikaltimas ir ne kaltinamasis čia svarbiausias – visai nejučiomis režisierius ima krapštyti kitą visuomenės žaizdą. Tai žiūrovo atidos reikalaujantis, talentingai sukonstruotas ir be galo talpus filmas, nors trunkantis vos 12 minučių.
Režisierius ir scenaristas Andrius Blaževičius
„Pirtis“, rež. Laurynas Bareiša
Mano nuomone, tai yra vienas geriausių filmų, sukurtų nepriklausomoje Lietuvoje. Vos per 16 min. L. Bareiša sugeba sutalpinti filme tiek daug apie Lietuvą, apie kiną, kiek kiti režisieriai nesutalpina 5-iuose ilgo metro filmuose. Tobulas trumpo metro filmas, vis dar, mano nuomone, nepakankamai apkalbėtas ir pastebėtas, nepaisant „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo ir premjeros Venecijos kino festivalyje.
„Tavo gatvė“, rež. Güzin Kar
Niekuo neypatinga nyki gatvė Vokietijoje. Pilkas dangus, beveik jokių žmonių, ruduo. Ramus balsas pradeda pasakoti, kas šioje gatvėje įvyko. Ir tada šita „jokia“ gatvė tampa kreivo Vokietijos (Europos) atvaizdo veidrodžiu.
„Lėlė“, rež. Elahe Esmaili
Linksmas ir baisus filmas apie Iraną. Garantuoju, kad dokumentiką mėgstantis žiūrovas labai gerai praleis laiką, žiūrėdamas šitą filmą.
„Be abejonės“, rež. Meltse Van Coillie
Tai yra drama. Turbūt. O gal iš tikrųjų tai yra siaubo filmas? Vienas įvykis pakeičia viską. Mažos mergaitės vasaros atostogos, tie patys rutininiai veiksmai įgauna kitą prasmę. Gal vaikystė yra siaubo filmas?
„Horacijus“, rež. Caroline Cherrier
Mylimiausias mano tarptautinių konkursinių programų filmas. Daugiau apie jį jokių komentarų nebus.
Kino prodiuserė Klementina Remeikaitė
„Parduotuvės politika“, rež. Sarah Arnold
Siurrealistinis filmas, atskleidžiantis šių dienų aktualijas. Žiūrėdama filmą galvojau, jog nepaisant sukurtos dirbtinės erdvės, jausmas vis vien labai realistiškas ir pažįstamas. Labai paveikus ir jautrus filmas, nufilmuotas ant kino juostos. Manau, jog tikrai nepaliks abejingų žiūrovų.
„Čiupk juos“, rež. Morgane Dziurla-Petit
Absurdiškas ir subtiliai linksmas filmas. Politinės aktualijos, kiekvieną dieną ūžiančios galvą ir sukeliančios įvairiapusiškus jausmus, čia atsigręžia į pagrindinį veikėją, kuris netyčia yra absurdiškų aplinkybių auka. Kitaip – juokas pro ašaras.
„Tylus žmogus“, rež. Nyima Cartier
Atrodo, jog žiūrime vaizdo stebėjimo kameros medžiagą. Kaip dažnai patys susikuriame istorijas apie žmones, kurie galbūt tiesiog prisėdo pailsėti? Kontempliatyvus, bet tikrai nenuobodus filmas.
„Tavo gatvė“, rež. Güzin Kar
Jautriai ir atvirai perteikta netekties istorija. Režisierė atskleidžia savo santykį su vietomis, kurias praeiname kiekvieną dieną, tačiau ne visiems jos yra tokios reikšmingos.
„Vidinis pasaulis“, rež. Jean-Charles Finck, Sandrine Stoïanov
Ryškiai, tarsi judantis paveikslas nutapyta istorija. Melancholiškas ir suteikiantis vilties filmas, kad gyvenimas yra nuolatinis jausmų virsmas ir mūsų užduotis – niekada nepasiduoti ir siekti savo tikslų nepaisant visko.
