Kovo 15 d. ir 17 d. režisierius susitiks su „Kino pavasario“ žiūrovais Vilniuje, o kovo 16 d. – Kaune, kuriems pristatys savo debiutinę juostą „Maria Callas: savais žodžiais“. Filmo seansai.
Sausį Paryžiuje „Kino pavasario“ vyriausiasis programos sudarytojas Edvinas Pukšta kalbėjosi su T. Volfu.
– Esate didelis operos gerbėjas?
– Visiškai ne. Nesu ir klasikinės muzikos gerbėjas. Neketinau kurti operos. Tai buvo mano galimybė, kurią vadinu likimu.
Gyvendamas Niujorke ėjau pasivaikščioti ir netyčia sustojau prie Metropoliteno operos. Sumokėjau už bilietą 10 dolerių ir netrukus sėdėjau pirmojoje savo operoje – Donizetti „Maria Stuarda“. Opera man atrodė kaip kinas, teatras ir muzika viename. Tąsyk pirmąkart išgirdau Marią Callas – ji dainavo Lucios di Lammermour partiją. Atrodė, kad Marios balsas kalba mano sielai. Grįžęs namo pradėjau ieškoti informacijos apie ją internete.
– Jau tada galvojote ką nors apie ją sukurti?
– Tada pradėjau atradimų kupiną kelionę. Labai greitai pamačiau, kad, be režisieriaus Franco Zeffirelli, daugiau niekas apie ją nieko panašaus nesukūrė. Man atrodė, kad niekas negali papasakoti jos istorijos geriau negu ji pati. Kai tai supratau, suvokiau, kad galėčiau sukurti filmą apie romano vertą jos gyvenimą.
– Kaip jums pavyko rasti tiek medžiagos apie Marią Callas?
– Aš jos ieškojau visame pasaulyje. Neperdedu: rausiausi archyvuose, televizijoje, radijo laidose, privačiose kolekcijose. Labai daug medžiagos man pavyko gauti iš jos draugų, o tai irgi buvo tarsi kelionė – pasiekti juos visame pasaulyje ir įtikinti, kad šis filmas bus vertas jų pagalbos. Žmonės jautė pagarbą mano darbui ir parodė privačių įrašų bei nuotraukų. Žinoma, kai kas yra mano vaizduotė.
– Medžiagą kaupėte kelerius metus. Kaip atrinkote, ką dėti į filmą?
– Medžiagos atrinkimas buvo turbūt sudėtingiausia dalis. Man tai prilygo kopimui į kalną. Per trejus metus gavau milžinišką kiekį medžiagos iš viso pasaulio – tai gerokai pranoko mano pirminius lūkesčius. Turėjau tūkstančius nuotraukų, 400 laiškų, 6 valandas filmuotos medžiagos ir visa tai reikėjo sudėti į vieną filmą taip, kad viskas turėtų prasmę. Mums prireikė šešių mėnesių montavimo darbams, nors dirbome kiekvieną dieną ir naktį, septynias dienas per savaitę. Nebuvo lengva, nes ne viskas pavyko iš karto. Mes darėme, taisėme, galiausiai pradėjome viską nuo pradžių. Buvo labai sunku.
– Turėjote kažkokius rėmus, kaip kurti filmą?
– Turėjome scenarijų, tačiau iššūkis sukurti filmą buvo nemažas – daug interviu, filmuotos medžiagos. Nelengva buvo viską sumontuoti. Turėjome visas dalis sujungti vieną su kita taip, kad neatrodytų, jog viskas yra sudėliota. Visos kelionės, dialogai turėjo būti tęstiniai. Buvo labai sunku tai padaryti, kadangi dirbome su labai skirtingais šaltiniais, kai kurie jų išvis nesutapo.
– Tai pakeitė jūsų santykį su Marią Callas?
Filmo kūrimas buvo ir mano asmeninė kelionė, vedanti į niekur. Tai buvo tarsi santykiai, kai per daugiau kaip 4 metus tu mėgini kažką pažinti: po truputį sužinoti vis daugiau ir daugiau, mylėti vis stipriau. Tai buvo nuolatinis mano kismas ir gilinimasis.
– Kaip įsivaizdavote Marią Callas prieš pradėdamas kurti filmą ir kaip tas vaizdinys kito pamažu pažįstant jos asmenybę?
– Aš manau, kad man labai pasisekė, jog nežinojau apie ją anksčiau, prieš pradėdamas kurti filmą. Taip Maria Callas man nedarė jokios įtakos, o aš neturėjau jokio jos vaizdinio. Pradėjau ją pažinti nuo balto lapo – Marios Callas paveikslas buvo sukurtas iš medžiagos, su kuria aš dirbau, kuri buvo tiesioginė, kitokia, todėl drąsiai sakau, kad per surinktą medžiagą gali pažinti kitą žmogų.
– Koks buvo pirmas įspūdis apie ją?
– Pirmiausia man ji buvo dainininkė. Turbūt todėl, kad aš taip ją atradau. Iš pradžių man ji buvo tiesiog Callas. Tada po truputį pradėjau pažinti jos asmeninį gyvenimą – Marią. Suvokimas apie jos dvilypumą man atėjo bežiūrint vieną interviu. Tiesą sakant, visas filmas yra to interviu atspindys, kuris buvo visiškai nežinomas: Maria ir Callas.
Žiūrint iš tam tikro taško, visą dainininkės gyvenimą galima vertinti iš dvigubos asmenybės perspektyvos: tai moteris, kuri praleido visą savo gyvenimą keliaudama tarp Marios (moters) ir Callas (artistės). Šis požiūrio taškas man leido vis geriau ją pažinti ir skatino suprasti, kad šalia vienos asmenybės visą laiką buvo kita. Norėjau filme parodyti tą balansą, kurio ji taip siekė gyvenime. Taip filmas ir buvo sukurtas, štai kodėl jį pavadinau „Maria Callas: savais žodžiais“.
– Kaip manote, kas ją pavertė tokia ikona, kokia ji buvo? Ar šiandien yra atlikėjų, galinčių jai prilygti?
– Man atrodo, kad ikona ją padarė gebėjimas tapti labai populiaria. Ji vienintelė artistė, kuri peržengė operos ir klasikinės muzikos žanrų ribas ir tai lėmė jos tarptautinę sėkmę. Maria Callas tapo populiari visame pasaulyje ne tik tarp operos gerbėjų. Ji buvo labai unikali, fenomenali dainininkė ir niekas – nei tuo metu, nei dabar – nėra pasiekęs tiek daug ir nėra žinomas taip plačiai kaip Maria. Žinoma, jos asmeninis gyvenimas taip pat turėjo žavesio – juk tai moteris, užmezgusi santykius su vienu žymiausių vyrų pasaulyje. Taip ji sulaukė dar daugiau dėmesio, kurio jai ir taip netrūko.
– Būta bandymų ir anksčiau apie ją kurti vaidybinį filmą.
– Taip, žinau. Tačiau daug įdomiau, kad ji pati būtų filmo aktorė, o ne kitas žmogus vaidintų ją. Kai vaidina kitas žmogus, tu kuri fikciją. O jos gyvenimas toks nebuvo.
– Kas jos charakteryje ar charizmoje nustebino labiausiai?
– Labai daug dalykų. Manau, kad žmonės, kurie pažįsta Callas, mato, jog filme yra labai daug jiems pažįstamų dalykų. Bet dviguba jos asmenybė, kuri man ir keletui kitų žmonių buvo visiškai nežinoma, yra tarsi raktas, kad suprastum jos gyvenimo akimirkas ir istorijas. Kad ir „Rolling Stones“ skandalas, kai ji buvo užstumta ant scenos: kai ji tą istoriją pasakoja filme savo žodžiais, sužinome visai kitokią tiesą negu ji anuomet buvo papasakota ir parašyta. Prireikė šešiasdešimt metų, kad sužinotume kitą istorijos pusę.
– Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?
– Filmo idėja priklausė man, aš porą metų dirbau be prodiuserio. Tik po to man pavyko jį surasti. Kai ieškojau prodiuserių, visi jie sakydavo: „Ne, niekas nesidomi Callas, ji iš kito laikotarpio ir pan.“ Daugelis sakė, kad aš tik gaištu laiką. Tuo metu beveik pasidaviau, nes galvojau: „Dieve, negi esu vienintelis, kuriam tai įdomu ir ar tik man tai turi prasmę?“ Tas laikas, kai dirbau vienas, ir buvo sunkiausias. Supratau, kad žmonės visame pasaulyje žino Marią Callas, bet naujoji karta jos nepažįsta, mačiau tai internete ir socialiniuose tinkluose. Man atrodė reikalinga priminti apie ją pasauliui.
– Kodėl jūs taip susijęs su Maria Callas?
– Nežinau. Tai istorija. Neturiu paaiškinimo. Aš net nežinau, kas man suteikė tiek daug jėgų ištverti per tuos penkerius metus atsiradusius sunkumus.
– Pinigai?
– Tiesą sakant, kalnai pinigų (juokiasi). Jei atvirai, buvau bepasiduodantis jau pirmaisiais metais, nes keliavau vienas, buvau naivus. Bet galiausiai ištvėriau dar ketverius. Pirmaisiais metais buvau beveik sugniuždytas, bet sulaukiau labai daug aplinkinių palaikymo, kurie sakė, jog padariau didelę dalį darbo. O jeigu visa tai būčiau daręs dėl pinigų, tikrai būčiau pasirinkęs kitokią temą (juokiasi).
– Kada supratote, kad turite pakankamai medžiagos filmui?
– Žinojau, kad filmas turi būti baigtas iki 40-ųjų Marios Callas mirties metinių, kurios buvo praėjusiais metais. Norėjau, kad juosta pasirodytų iki 2017 m. pabaigos, juk tai buvo taip simboliška. Taigi užsibrėžiau sau deadline’ą. Kartais užtrukdavo mėnesius, kol gaudavau visą reikiamą medžiagą. Tai vesdavo iš proto, nes trukdavo labai ilgai, kol ji būdavo sutvarkyta. Kita vertus, aš visą laiką žinojau, kad turiu deadline’ą ir kad turiu iki to laiko viską padaryti. Gaila, bet buvo keletas šaltinių, kuriais nepasinaudojau dėl laiko stokos.
– Šiuo metu dirbate su kitu projektu?
– Dar ne (juokiasi). Norėčiau skirti laiko poilsiui nuo montavimo, tad kol kas važinėju po šalis, kuriose pasirodo mano filmas. Kol juosta keliauja, aš keliauju kartu su ja. Jaučiu, kad mano filmas yra tarsi žinios nešėjas, pristatantis medžiagą visiems, kurie ją žinojo, ir toks geras, koks ir turėjo būti.
