42 kino projektai – tai didesnis projektų skaičius nei 2015 metais, tačiau praeitiems metams jie nusileido savo bendru biudžetu.
Vilniaus kino biuro direktorės Jūratės Pazikaitės nuomone, su praeitais metais lygintis sunku, nes 2015 metai smarkiai išsiskyrė užsienio kino kūrėjų Lietuvoje išleistų pinigų kiekiu, mat čia buvo filmuojamas didžiausias pastarųjų metų projektas – BBC serialas „Karas ir taika“.
Šiais metais Vilniuje filmuoti 22 lietuvių (įskaitant studentų ir trumpo metro filmus) ir 20 užsienio kino projektų. Iš jų – 4 lietuvių kino kompanijų bendros gamybos projektai su Prancūzija, Latvija, Lenkija, Rusija, Didžiąja Britanija ir JAV. Iš viso Vilniuje per metus filmuota 337 dienas.
Įdarbina 100–150 žmonių
Vilniaus kino biuro direktorės manymu, tai, kad Vilniuje filmuojami užsienio kino projektai, teikia nemažai naudos: „Visų pirma, tai užsienio investicijos – pinigai, paliekami mieste, perkant paslaugas, mokant mokesčius, įdarbinant mūsų specialistus. Paprastai prie užsienio kino filmo dirba apie 100-150 žmonių, neskaičiuojant masuotės, t.y. papildomų aktorių-statistų, kuriais gali tapti bet kuris miesto gyventojas, norintis nusifilmuoti filme. O jei projektas didelis savo mastu ir apimtimi, sukurtų darbo vietų skaičių galime dvigubinti.“
Šiais metais prie lietuviškų ir užsienio kino filmų iš viso dirbo virš 2 tūkst. žmonių. „Mes turime aukštos kvalifikacijos specialistų, pavyzdžiai rodo, kad galime sėkmingai įgyvendinti tikrai sudėtingus projektus, tačiau, kaip ir visose rinkose, taip ir kine tarp valstybių ir miestų vyksta arši konkurencija, stengiantis prisivilioti kuo daugiau projektų“, – teigia J.Pazikaitė.
Kino kompanijos „Artbox“ prodiuserio ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininko Kęstučio Drazdausko teigimu, užsienio kino gamintojų atvykimas čia dirbti teikia ekonominės naudos ir kitiems sektoriams.
„Neretai yra filmuojama muziejuose, koncertų salėse ir kitose vietose, už kurias yra mokama. Taip pat filmo gamyba neša tiesioginę naudą miestui, pavyzdžiui, nuvalomi grafičiai ar kitaip gražinamas miestas“, – prideda jis.
„Dansu“ prodiuserės Gabijos Siurbytės nuomone, garsūs aktoriai, režisieriai pamato miestą, dalinasi įspūdžiais ir nuotraukomis socialiniuose tinkluose, pasakoja apie filmavimus savo šalių žiniasklaidai – taip sklinda žinia apie miestą. Miestą reklamuoja ir patys filmai. J.Pazikaitė prisimena ir išskirtinį atvejį, kai Vilniuje buvo sukurta speciali ekskursija po serialo „Karas ir taika“ filmavimo vietas – atsirado vadinamas kino turizmas.
Projektai iš viso pasaulio
K.Drazdausko kompanija „Artbox“, jo teigimu, šiais metais dirbo su 5 projektais – tai šiuo metu vis dar filmuojamos rusų dramos „Legenda apie pabėgimą“ ir „Judėjimas aukštyn“, lietuvių dokumentinis filmas „Sutkaus Dekalogas“ bei šiuo metu postprodukcijos stadijoje jau esantys bendros gamybos projektai – lietuvių, latvių ir lenkų drama „Putos iš Burnos“ bei istorinė lietuvių ir lenkų dokumentika „Abitas ir šarvai“.
G.Siurbytės atstovaujami „Dansu“ 2016 m. dirbo su 2 užsienio projektais „Pirmasis buvo švedų TV drama „Farang“, pasakojanti apie švedą, kuris bėgdamas nuo teisėsaugos atsiduria Tailande. Pagrindinį vaidmenį sukūrė švedų įžymybė Ola Rapace, kuris yra vadinęs ir filme „Skyfall“ apie agentą Jamesą Bondą. Antrasis – švedų filmas „2060“, kuris buvo bendros švedų ir „Dansu“ gamybos projektas. Jis pasakoja istoriją apie senelių namus 2060-aisiais ir jų gyventojų santykius. Kiek primena Algimanto Puipos „Edeno sodą“. Jame taip pat vaidina švedų vyresnio amžiaus kino žvaigždės“, – pasakoja ji.
Pasak vienos didžiausių kino kompanijų Lietuvoje, „Baltic Film Services“, atsakingos už serialo „Karas ir taika“ filmavimus Lietuvoje ir Latvijoje, prodiuserės Linetos Mišeikytės, 2016 m. jų kompanija kartu su užsienio kūrėjais dirbo prie 5 projektų – tai vokiečių dokumentiniai filmai „Leningrado simfonija“, amerikiečių televizijos „National Geographic“ „Kaip elgtųsi Teodoras Ruzveltas?“ ir „Popiežius prieš Hitlerį“, BBC „Karo kambarys“ bei amerikiečių televizinis vaidybinis filmas „Atlydys“.
Vilniuje buvo filmuojamos ir didžiausio iki šiol lietuviško kino projekto „Tarp pilkų debesų“ scenos. Filmas sukurtas pagal Rūtos Šepetys to paties pavadinimo romaną, tai yra Lietuvos ir JAV bendros gamybos filmas. Prodiuserio Žilvino Naujoko teigimu, Lietuva buvo pasirinkta dėl ekonominių sumetimų ir dėl to, jog tai gimtoji mūsų šalis.
Užsienio kino kūrėjams patinka Vilniuje
Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas K.Drazdauskas mano, kad užsienio kūrėjai pasirenka Vilnių todėl, kad tai yra kinui draugiškas miestas, jame greitai sutvarkomi filmavimų leidimai, Vilniuje gausu įvairios architektūros (miestas turi senamiestį, naujus miegamuosius rajonus, „tarybinius“ kvartalus, dangoraižius ir kt.), taip pat dėl miesto kompaktiškumo (miestas mažas, jame lengva judėti, gyventojų tankis nėra didelis), dėl profesionalių darbuotojų ir paslaugų sektoriaus bei prieinamų kainų, dėl trumpų distancijų tarp lokacijų.
L.Mišeikytė mini režisierių Chrisą Casselį, kuris dirbti į Lietuvą sugrįžo jau trečią kartą, šįkart su projektu „Popiežius prieš Hitlerį“. „Jam čia labai patinka – jis jau žino Lietuvos architektūrą ir kokie profesionalūs žmonės dirba mūsų kino industrijoje. Be to, pavyzdžiui, „Popiežių prieš Hitlerį“ jam čia filmuoti buvo daug pigiau ir patogiau nei tikrame Vatikane. Jis ne vienintelis toks – „Atlydžio“ komanda taip pat žada sugrįžti dirbti į Vilnių 2017 m.“, – teigia prodiuserė.
Skirtingi Vilniaus veidai
„Baltic Film Services“ prodiuserės nuomone, Vilnius yra unikalus savo architektūra ir gebėjimu keisti veidus – tapti beveik kokia tik nori pasaulio vieta. „Mūsų kompanijos prodiusuotuose filmuose jis tapo Vatikanu, Roma, Londonu, Italijos miestais, Sankt Peterburgu, Lenkija, Vokietija ar netgi XIX a. JAV, Panama arba Kuba“, – teigia L.Mišeikytė.
Jos teigimu, filme „Kaip elgtųsi Teodoras Ruzveltas?“ Verkių rūmai tapo Baltaisiais rūmais, Vilniaus gatvės 1897 m. Vašingtono gatvėmis, o netoli Vilniaus buvo filmuojamas Panamos karas. Ji pastebi, kad ne vienas Vilniuje lankęsis amerikiečių kino kūrėjas yra sakęs, kad kai kurios Vilniaus gatvės labai primena Vašingtoną, pavyzdžiui, minėtame projekte filmuota Aukų g., taip pat Vasario 16-osios g. ar netgi Gedimino prospektas.
G.Siurbytė pasakoja, kad „Dansu“ prodiusuotuose užsienio kino kūrėjų projektuose Vilnius „vaidino“ Tailandą.
Įsimintiniausia šiais metais filmuota „Popiežius prieš Hitlerį“ scena prodiuserei buvo prie Vilniaus katedros filmuota scena kaip naciai priartėja prie Šv. Petro bazilikos Vatikane ir įvyksta jų susirėmimas su Šveicarijos gvardiečiais, saugančiais Vatikaną. Taip pat Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvo filmuojama Hitlerio pirmosios komunijos scena. „Filmuodami šį filmą bendradarbiavome su Vilniaus arkivyskupija. Be jų niekada nebūtume gavę leidimo filmuoti Vilniaus bažnyčiose“, – pasakoja ji.
G.Siurbytė pasakoja, kad „Dansu“ prodiusuotuose užsienio kino kūrėjų projektuose Vilnius „vaidino“ Tailandą: „Čia buvo filmuojama Tailando komisariato nuovada, kalėjimas bei autoservisas. Nors filmuojama buvo daugiausiai interjeruose, tai vis tiek buvo labai didelis iššūkis. Kaip prodiuserė labai didžiuojuosi mūsų dailininkų darbu, mat atkurti Tailandą Lietuvoje tikrai nėra lengva užduotis. Tačiau dar didesnis iššūkis buvo surasti aktorių-statistų, nes tajų tautybės žmonių Lietuvoje beveik nėra.“
Pasak K.Drazdausko, Vilniaus senamiestis yra mėgstamiausia užsienio kūrėjų filmavimų lokacija, taip pat filmuojama Užupyje, įvairiuose parkuose, muziejuose, Vilniuje esančiuose paviljonuose, kuriuose galima statyti dekoracijas. Viskas priklauso nuo filmuojamo filmo scenarijaus. Šiais metais Vilniaus senamiestis (Vilniaus, Šv. Ignoto, Domininkonų, Stiklių g.) „Artbox“ projekte „Judėjimas aukštyn“ buvo virtęs 8-ojo dešimtmečio Vokietija, buvo pastatyta metro imitacija.
Pasak „Tarp pilkų debesų“ prodiuserio Ž.Naujoko, didžioji dalis scenų Vilniuje filmuota didžiulėje studijoje, kur buvo statytos filmo dekoracijos, tačiau taip pat nemažai filmuota net keliuose Vilniuje esančiuose muziejuose bei Vilniaus traukinių stotyje. „Įspūdingiausios, ko gero, buvo prie Vilniaus pastatytos didžiulės Sibiro Altų kalnų kaimo dekoracijos“, – mano jis.
O vokiečių filme apie legendinį XIX a. nusikaltėlį, „Džekas Skerdikas“, anot J.Pazikaitės, bus galima pamatyti Vilniaus senamiestį, Lietuvos gamtą, dvarus, pajūrį. „Šiuo atveju Vilnius buvo tapęs 1888 m. Londonu“, – teigia ji.
