Kalbant bendrai, man šie metai buvo smagūs. Nebežiūrėjau tiek daug, kaip anksčiau, o radau turbūt net daugiau reikšmingų patirčių. Kartą ar du net ašarą išspaudžiau, kas nutinka ne taip jau dažnai.
Beje, keista tendencija – beveik visa mano topo viršūnė sudaryta iš netikėtai pozityvių ir viltingų filmų.
10
„Prakeikta žemė“
Iš „Scanoramoje“ rodyto islandų filmo tikėjausi daug – rekomendavo man jį ne vienas patikimas šaltinis. Ir gavau būtent tai, ko norėjau: ne tik nepaprastai gražius, juosta filmuotus vaizdus, bet ir poetišką refleksiją to, kaip menkas žmogus susiduria su neaprėpiama gamta.
„Prakeikta žemė“ tik dar kartą įrodo, jog bet koks filmas gyvas tiek, kiek sukuria įtraukiantį ritmą. Gal net įdomiausias reginys yra tol, kol nevyksta beveik nieko, tik kelionė lėtai stumiantis į horizontą. Viskas čia taip gyva, taip grakštu, taip vešlu.
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
9
„Piligrimai“
Jokios „kaip lietuviškam“ kortelės. Lauryno Bareišos gedėjimo juosta man yra be jokių pagalbinių žvaigždučių viena dešimties geriausiųjų. „Piligrimų“ žiūrėjimo patirtis išsunkia, retsykiais, neslėpkime, gali ir pabosti, tačiau įsijautus į specifinį pasakojimo greitį bei toną, pradedi jausti, kad tau kalbama tai, kas žodžiais neišsakoma.
Kažkuo autorius geba įsijausti į netekties būseną ir labai tiksliai perteikti egzistencinį nerimą – kaip gali blogis ir žiaurumas būti tokie kasdieniški? Ar įmanoma tai suvokus ir toliau tęsti savo paprastą gyvenimą, susitikti kaimynus, važiuoti į darbą, auginti vaikus?
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
Kur
8
„Liūdesio trikampis“
Antrąją Kanų „Auksinę šakelę“ Rubenui Östlundui laimėjusios satyros, kaip ir ankstesnio „Kvadrato“, yra gal netgi per daug. Bet kurį iš trijų juostos skyrių lengvai būtų galima išplėsti iki atskirų (ir galbūt geresnių) filmų. Apie tai pagalvojau dar sėdėdamas kino salėje ir iškart save truputį subariau – kokia prabanga laiką keisti juokingame, aštriame, nuostabiai sukurtame filme ir zysti, kad jo TIEK DAUG. Vai tai tau.
„Liūdesio trikampis“ nėra simfonija. Tai daužymas plaktuku. Jo metaforos sukurtos taip, jog joms atrakinti nereikėtų būti doktorantu. Mano nuomone, tą režisierius sugebėjo padaryti tikslingai bei taikliai. Kitaip tariant, juosta neskoninga taip, kaip neskoningu būti kartais labai sveika.
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
7
„Blondinė“
Andrew Dominiko juosta apie fikcinę Marilyn Monroe versiją susilaukė, švelniai tariant, prieštaringų vertinimų. Vienintelė lietuviškai parašyta filmo recenzija, kurią mačiau, taip pat buvo itin negatyvi. Kaip ir didesnė dauguma garsiai nuskambėjusių refleksijų.
Išties, kaip pabrėžia kritika, filmas sukurtas kančiai. Tris valandas moteris tiek fiziškai, tiek psichologiškai griaunama. Šia prasme reginys atgrasus. O gal netgi įžeidžiantis, nes veikėja (be kita ko, dar ir tikras žmogus) ir sukuriama vien tam, kad būtų galima ją visais būdais žeminti.
Tačiau nurašyti „Blondinę“ kaip dar vieną seksistinį kūrinį, mano nuomone, neverta arba bent jau neverta be tolesnio paaiškinimo. A. Dominikas perkonstruoja visiems pažįstamą, hiper-seksualizuotą figūrą, kurios veidas, figūra, drabužiai yra tokie ikoniški, kad už jų jau nebematome asmenybės. Šis perkonstravimas remiasi ne mūsų laikams įprasta technika įgalinti ar įgarsinti užtildytus personažus (pavyzdžiui, jautresnių socialinių grupių atstovus). Atvirkščiai, režisierius pasinaudoja M. Monroe ikonografija kad parodytų viso šlykštumą to, kaip industrija elgiasi su žmogumi (visų pirma, moterimi). Tu esi išnaudojamas resursas geiduliams tenkinti.
Taigi kritika filmui, kad veikėja pateikia vien kaip objektas, mano nuomone, yra tiksli, bet neteisinga. Tai kaip distopinė juosta, rodanti koks išnaudojantis ir šlykštus bus ateities pasaulis – juk tą ji daro ne iš piktdžiugos, bet perspėdama apie tai, kas vyksta šiandien. Pykti ant distopijos, kam kelia nemalonius vaizdinius, tai kaip pykti ant giminaičio, kuris užsimena, jog gal pastaruoju metu per daug išgeri alkoholio ir per mažai rūpiniesi sveikata.
Suprantu žiūrovą, kuris nepakelia „Blondinės“ šlykštumo. Aš ir pats juostos žiūrėti darkart neketinu. Bet tai yra mažų mažiausiai neeilinis eksperimentas – užuot pagražinęs praeities seksizmą (Holivudo kine niekada neegzistuoja seksizmas, tik pavieniai, paklydę seksistai) jis radikaliai metasi į kitą pusę ir vaizduoja visą neperbrendamą šlykštumo pelkę.
Kur
„Netflix“.
6
„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“
Niekada su tokiu susidomėjimu nesu žiūrėjęs ar skaitęs Lietuvos istorijos. Paprastai Sergėjus Loznitsa pasakoja kaip nebylus stebėtojas. Šįsyk įtraukęs aiškesnį naratyvą bei apibendrinantį pasakotoją ukrainietis sukuria neabejotinai labiausiai įtraukiantį savo dokumentinį filmą.
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
Kur
5
„Saldymedžio pica“
Paulas Thomas Andersonas yra vienas mano širdies režisierių. Asmeniniame režisieriaus filmografijos tope „Saldymedžio picą“ rašyčiau tik kaip trečią geriausią meilės istoriją po „Apgirtę nuo meilės“ (angl. Punch-Drunk Love) ir „Nematomo siūlo“ (angl. Phantom Thread). Ir man tai vis tiek filmas beveik be trūkumų – „Saldymedžio picą“ galėčiau žiūrėti vėl ir vėl.
Ypatingas apdovanojimas už įspūdingiausią metų sceną, kurioje pagrindiniai veikėjai turi bėgti iš savo susikurtos aferos sunkvežimiu be degalų. Ji įtempta (nes personažai pavojuje), šmaikšti (nes montažas akcentuoja vaikų nesusigaudymą) ir išryškinanti esminį skirtumą tarp personažų (nes jis vis dar paauglys, juokaujantis apie penius, o ji jau turėtų būti suaugusi).
Žiūrėdamas tokias scenas jauti, kad iš tiesų nugyventai penkias minutes kitame žmoguje, kur viskas neišnarpliojamai sudėtinga. Galbūt tuo Andersonas atrodo toks artimas – jis nebando dirbtinai izoliuoti vienos emocijos, bet kalba apie tai, ką išvis reiškia jausti ir kokie nevientisi gali būti net šilti jausmai.
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
