Mano sąraše – devyni filmai (ir vienas serialas – taip, sukčiauju, bet kieno sąrašas, to ir taisyklės) kurie sukėlė man daugiausiai džiaugsmo. Net jei kai kurie šių kūrinių be galo liūdni, kokybiškas menas visuomet džiugina, net tuomet, kai skaudina.
1
„Furioza: pašėlusio Makso saga“
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ buvo veiksmo filmas penkta pavara – visas dvi jo valandas vyko vienos ilgos automobilių gaudynės, o visus asmeninius reikalus personažai sprendė ne veiksmui sustojus, bet veiksmo sūkuryje, aplink skraidant kulkoms. Šio filmo priešistorė – „Furioza“ – nesistengia taip lėkti į priekį ir daugiau laiko skiria braižydama aplink plytinčio dykumos pasaulio kontūrus.
Kaip ten bebūtų, labiausiai „Furioza“ traukia veiksmo scenomis. Apie „Pašėlusio Makso“ režisieriaus George‘o Millerio darbo metodus kolegos atsiliepia dvejopai – kartu baisėdamiesi ir girdami jo norą kliautis praktiniais efektais. Nors šie „Įtūžio kelio“ aukštumų čia ir nepasiekia, „Furioza“ visgi yra antras geriausias metų veiksmo filmas.
Filmą „Furioza: pašėlusio Makso saga“ galite pamatyti „Telia“ platformoje.
2
„Interesų zona“
Visas 2023-2024 metų kino dialogas sukosi aplink Jonathano Glazierio „Interesų zoną“. Net Kanuose negavusi jai prognozuotos Auksinės šakelės (vietoje to pasiėmusi Didįjį žiuri prizą) „Interesų zona“ tapo neabejotinu metų Europos kino hitu.
Apie juostą parašyta labai daug. Pats metų eigoje rašiau: „Realizmo kūrimu ir laužymu filmas apeliuoja į žiūrovą nepriimti aplinkos pasyviai. Begalinio turinio laikais Jonathanas Glazeris rodo baimę to, kas nutinka mokant žiūrėti, bet nebesugebant pamatyti. Tai galioja Holokaustui, bet jau savo „Oskaro“ atsiėmimo kalboje režisierius išsakė, kad galioja ir Izraelio ir Palestinos kariniam konfliktui. Tai galioja Ukrainai, klimato kaitai ir visam kitam šiuolaikiniam siaubui“.
Kartu viena „Interesų zonos“ stiprybių yra tai, kad jai nereikia sudėtingos analizės. Užtenka atvirai ir kritiškai žiūrėti į tai, ko filmas neleidžia pamatyti.
„Interesų zoną“ galite pamatyti „Go3“ platformoje.
3
„Kopa: antra dalis“
Kinas yra daugybė dalykų. Vienas jų – šventė juslėms. Jokia kita medija neturi tokios galios įtikinti alternatyvia tikrove, nes tik kinas sėkmingai apgauna, kad tai, ką matai – tikra. Ir šios iliuzijos niekas nekuria taip kokybiškai kaip Denisas Villeneuve.
Jo „Kopos“ tęsinys – vienas dydžiu stulbinantis kadras po kito. Filmo išleidimo metu režisierius sakė, kad šiaip jau nekenčia dialogų. Kinas jam yra kalbėjimas vaizdais, istorijos papasakojimas iš vizualių detalių jungimo. Kad ir kokia monumentali būtų „Kopų“ skalė, šiuos filmus žiūrėdamas visuomet jauti, kad sprogimai sprogimais, bet svarbiau vis tiek papasakoti istoriją. Dėl to ir tie sprogimai kur kas baisesni.
4
„Kryčio anatomija“
Praėjusių metų Kanų Auksinė šakelė ir, ko gero, svarbiausias metų filmas po „Interesų zonos“. Pergalė festivalyje iš anksto Justine Triet juostai neprognozuota – visgi „Kryčio anatomija“ yra ganėtinai tradicinis teismo salės filmas. Ar-herojus-kaltas-ar-nekaltas dėlionė matyta jau ne kartą. Ar įmanoma čia rasti naujų spalvų?
Įmanoma. „Kryčio anatomija“ geba pasirausti po temomis, kurias daugelis procedūrinių filmų tik konstatuoja. Jame klausiama: kas kaltas? Bet kartu klausiama: ką reiškia būti kaltu ir ar būtinai tik vienas veiksmas, nužudymo akimirka, apibrėžia kaltę? Juostos nedomina išspręsti: mylėjo veikėja savo vyrą ar nekentė. Kur kas labiau maga užduoti žiūrovui klausimus apie tai, kiek kiekvieno mūsų meilėje įprasta jausti neapykantos, kiek mūsų individualizmas lankstus priimant kitą, ir kur baigiasi meilė ir prasideda vienatvės baimė?
„Kryčio anatomija“ nėra filmas apie vieną jausmą ar žinutę. Tai filmas apie buvimą žmogumi ir kokios aptakios, persipynusios emocijos kunkuliuoja mūsų viduje.
„Kryčio anatomija“ galite pamatyti „Telia“ platformoje.
5
„Mokinys“
Pačiam keista, bet Donaldo Trumpo biografija gana tvirtai laikosi mano metų dešimtuke. Jai trūksta kai kurių kitų sąrašo filmų subtilumo bei gelmės. Bet Ali Abbasri režisuota juosta atranda būdą į tradicinės biografijos rūbą sugrūsti atvirkščią pasakojimą – tokį, kuriame herojus neišmoksta vertingos pamokos, kuriame savikritiškumas beviltiškai pralaimi.
Kaip rašiau filmo apžvalgoje štai čia: „Nemalonu apie tai galvoti, bet stebuklų pasaulyje nebūna ir Donaldas tapo Donaldu ne iš giedro dangaus. Laikmetis ugdo tokius žmones, kokie laikmetyje klesti. Ir baisiau yra ne Trumpo egzistavimas, o dirva, kurioje jis gali išaugti vėl ir vėl. Nes ar tikrai labai keista, kad kultūra, kurioje uždarbis laikoma aukščiausia vertybė, išmoko nužudyti savyje bet ką, kas švaisto brangų verslo derybų laiką? Kitą matyti vien kaip priemonę savo malonumų patenkinimui tartum šlykštu, tačiau ar radikalaus individualizmo laikais tokia išvada nėra logiška?“
6
„Praeities šešėlis“
Kino istorijoje yra aibės filmų apie antrininkus ir asmenybės atspindėjimus. Tokią temą diktuoja pati kino raiška – juk filmuoti ir reiškia sukurti antrininką.
Režisieriaus Toddo Hayneso „Praeities šešėlyje“ žaidžiama idėja apie tikrovės suvaidinimą. Spektaklis, kurį imant narplioti pasirodo, kad sunku rasti tašką, kur baigiasi vaidyba ir prasideda tikrovė. Nes visi personažai – kaip ir tikrame gyvenime – veikia pagal kitų ar savęs pačių pasipasakotas istorijas. Ir kraupiausia visai ne tai, jog menas ar žiniasklaida iškraipo tiesą. Kraupiausia, kad žvelgdamas vidun pats negali sau atsakyti, kas tavyje tiesa, o kas melas.
Filmą „Praeities šešėlis“ galite pamatyti „Go3“ platformoje.
7
„Prakeiksmas“
Pasakysiu jums taip – Nathanas Fielderis yra genijus. Jūs galite su manimi nesutikti, bet mano nuomonės nepakeisite. „Prakeiksmas“ yra trečiasis jo serialas po „Nathanas jums“ ir „Repeticijos“, ir pirmasis N. Fielderio ekskursas į fikcijos pasaulį. Pasakojama apie realybės šou poros (vaidinamos Emmos Stone ir paties N. Fielderio) bandymus kurti serialą apie save ir savo neva altruistiškus darbus. Iš paskos vejasi klausimai apie tai, ar poros statomi ir parduodami namai išties finansuojami švariais pinigais, bei dvejonės, ar pora nori būti kartu.
„Prakeiksmas“ sąmoningai stato žiūrovą į nepatogias padėtis. Realybės šou įprastai pasakojami naudojant tik aukščiausius tikrovės emocinius taškus – tai realybė be realybės. O „Prakeiksmas“ kalba apie tarpus tarp kadrų. Kai tikrovė turi virsti iliuzija ir atvirkščiai. Kartais šį virsmą žiūrėti sunku, netgi nuobodoka. Bet ką galiu pažadėti visiškai nedvejodamas – jūs niekada nesate matę nieko panašaus į tai, kuo galiausiai virsta „Prakeiksmas“.
8
„Sesės“
Apie Lauryno Bareišos filmą Lietuvoje kalbėta daug. Kritikų tarpe – universaliai pozityviai. Bet interneto platybėse ne kartą teko užtikti pasipiktinusius žiūrovus, komentaruose skirtingais žodžiais rašančius, jog „Sesės“ yra filmas apie nieką.
O man atrodo atvirkščiai – „Sesės“ yra filmas apie viską. Na, ne tiksliai taip. Bet filmas paliečia tokius monumentalius, tokius sau pačiam sunkiai pripažįstamus egzistencinius klausimus, kad ne taip jau paprasta netgi įvardinti, kas tiksliai yra tosios „Sesės“. Veikėjai tampa priešais savo artimiausiems žmonėms, jie konkuruoja ten, kur turėtų mylėti, ir net turėdami viską, ko galėtų norėti, nemoka džiaugtis. Tai filmas apie užsisukimą savo pasaulėlyje, iš kurio gyvenimas nebetenka spalvos.
9
„Varžovai“
Tokių dalykų nepamatuosi, bet žiūrint „Varžovus“ atrodo, kad nėra pasaulyje kūrybiškesnio režisieriaus už Luca Guadagnino. Ar kas nors kitas būtų išspaudęs iš istorijos apie tenisininkų meilės trikampį tiek kino magijos? Dauguma režisierių apsiribotų greitomis sporto scenomis ir stambiais dialogų planais. Ne Luca.
L. Guadagnino išranda tiek įvairiausių kūrybingų būdų pateikti istoriją, kad imi joje jausti sroves, kurios kitaip galėtų likti nepastebėtos. Jis ne tik sugalvoja šimtą būdų skirtingai nufilmuoti teniso mačą – jis ir mylimųjų pokalbį filmuoja taip, lyg tai būtų konkurentų dvikova vis atmušant kitam kamuoliuką. „Varžovuose“ viskas vaizduojama kaip kova, net santykiai. Po „Varžovų“ atrodo, kad nėra pasaulyje scenos, kurios nebūtų įmanoma nufilmuoti unikaliai. Net jei tai tik eilinis dviejų personažų pokalbis.
10
„Visi mes svetimi“
Kinas siekia sukelti savo žiūrovui jausmus: įtampą, džiaugsmą, baimę ir t.t. Kinas nori emociškai įtraukti publiką į savo pasaulį. Ir publika į kiną ateina būti įtraukta. Juk melodramas arba siaubo filmus žiūrime puikiai žinodami, kokia emocija laukia, ir vienintelis klausimas – ar filmui pavyks mumyse ją pažadinti.
Režisieriaus Andrew Haigh „Visi mes svetimi“ yra emocinis smūgis į paširdžius. Nesu jautriausias žiūrovas pasaulyje – o ir žiūrimas kino kiekis atbukina – bet tai jau ne pirmas kartas, kai šis autorius sukiša rankas į krūtinę ir suspaudžia sielą. „Visi mes svetimi“ pasaulyje veikia vaiduokliai, o praeitis ir dabartis susijungia į viena. Bet esmių esmė paprasta – žmogaus vienatvės jausmas ir bandymas nuo šio jausmo kaip nors pabėgti.
Filmą „Visi mes svetimi“ galite pamatyti „Go3“ platformoje.
