Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 12 21

Vladas Rožėnas: 2022-ieji lietuviškame kine – įvairiau dar nebuvo

Pradėsiu nuo asmeniškumų. Prieš aštuonerius, devynerius metus, dirbdamas Europos šalių kino forume „Scanorama“, kasmet peržiūrėdavau dvi trumpametražių filmų programas. Vieną sudarytą iš Europos kino apdovanojimuose nominuotų filmų ir kitą, surinktą vien iš trijų Baltijos šalių. Kelis metus iš eilės mane nustebino tas pats jausmas – Baltijos selekcija, bent jau lietuviškoji jos dalis, būdavo įdomesnė už platesnę, kur kas labiau prizais apipiltą europinę pasiūlą.
Kadrai iš filmų
Kadrai iš filmų / Prodiuserių nuotr.

Prabėgo n metų ir autoriai, tuomet atrodę per gabūs tik trumpiems filmams, perėjo į ilguosius. Marija Kavtaradzė sukūrė „Išgyventi vasarą“ (o kitąmet Sandenso festivalyje pristatys ir „Tu man nieko neprimeni“), Marija Stonytė – „Švelnius karius“, Laurynas Bareiša – „Piligrimus“, Dovilė Šarutytė – „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“. Netrukus pilnametražį debiutą Lietuvoje pristatys ir Titas Laucius („Paradas“).

Dėl skonio, žinoma, nepasiginčysi, ir visai nebūtina šiandienos Lietuvos kine įžvelgti kokybinį šuolį. Iki šiol dauguma internetinių komentarų po bet kokios lietuviškos aiškina, jog ir nemačius aišku – šūdas, ne filmas. Tiesa, spėčiau, paprastai tokios nuomonės prisilaiko žmonės, kurie jau seniai nėra pirkę bilieto ir to daryti neketina.

Lietuvos kinas nuo Nepriklausomybės atgavimo dar niekuomet nebuvo toks įvairus.

Taigi, palikime nuošalyje „Lietuviško kino renesansą“ ir panašius apibūdinimus. Gal kažkada kūrėme geriau, gal ir ne. Tačiau atrodo sunkiai užginčijama, kad Lietuvos kinas nuo Nepriklausomybės atgavimo dar niekuomet nebuvo toks įvairus.

O kino rinkos įvairovė – vienas svarbiausių jos vertinimo kriterijų. Reflektavimas, kokybiškai tie lietuviai kuria kiną, ar nelabai, neišvengiamai atsiremia į subjektyvų ir dažniausiai labai siauro kūrinių rato patyrimą. Į klausimą, ar patinka man. Svarbiau pastebėti, ar kino rinka geba suteikti patirtį visų tipų žiūrovams. Ir vaikams, ir komercinio kino gerbėjams, ir šalies išsilavinimui.

Dar 2021-aisiais sužinojome apie L.Bareišos triumfą Venecijos festivalio Horizontų programoje. „Piligrimai“ neabejotinai yra Lietuvos metų filmas. Suprantama ir nekeista, kad plačiajai auditorijai jis – per lėtas, per mąslus, per statiškas. Ir lygiai taip pat suprantama, kodėl autorinio kino festivaliuose juostai taip sekasi – tai būtent toks egzistencinis, vaizdu kalbantis kinas, kurį myli Europos kritikai.

Nors iš dalies užgožti režisieriaus Manto Kvedaravičiaus mirties, šiemet išleisti ir jo filmai „Prologos“ bei „Mariupolis 2“. Pastarasis, pabaigtas nužudyto režisieriaus sužadėtintės Hannos Bilobrovos, Europos kino apdovanojimuose atsiėmė prizą kaip geriausias dokumentinis filmas. Tiesa, deja, kol kas galimybės šį kūrinį pamatyti Lietuvoje buvo labai ribotos.

Karo refleksija (tiesa, ne konkretaus Ukrainos karo, bet karo idėjos) tapo ir Marato Sargsyano „Tvano nebus“. Poetiškoje, ne tikrovės pasaulio aplinkoje vykstanti juosta kalba apie karą kaip apie egzistenciškai kitokią žmogaus aplinką. Bet kas, tik ne karas...

Ukrainiečio Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, finansuotas Lietuvos kino centro, laimėjo pagrindinį IDFA festivalio Olandijoje prizą. Be to, tai išties retas tautinį herojų išryškinantis ir valstybes į geras ir blogas suskirstantis filmas, neleidžiantis sau rodyti protezinio patriotizmo. Išvengdamas dramatiškų ašarų akyse ir jautrių styginių, keturias valandas dokumentinis filmas dėsto, kas, kaip ir kada nutiko. Tai kinas, kuris iš salės lengvai galėtų (ir turėtų) persikelti į klases.

Kalbant apie klases, plačiai šiemet nuskambėjo bent du visai šeimai skirti lietuviški filmai: Agnės Marcinkevičiūtės „Lobis“ ir Inesos Kurklietytės „Drugelio širdis“. Nesu jų tikslinė auditorija, bet iš šalies jie atrodo kaip tokie nuotykių filmai, kokius pats žiūrėdavau vasaromis pas močiutę. Smagu, jog galima turėti panašaus profesionaliai sukurto turinio vaikams.

Šeimų auditorijas labiausiai sudominti Kristinos Buožytės ir Bruno Samperio coming-of-age distopija „Vesper“. Daug ką šiai juostai galima prikaišioti (tą, beje, darė visi Lietuvoje pasirodę kino kritikų tekstai, įskaitant mano paties) tačiau nepasiginčysi su nepaprastai estetišku juostos pasauliu. Kur jau kur, o čia nėra nė trupinio jausmo, kad tai „mažas“ filmas iš „mažos“ rinkos, bandantis praslysti – „Vesper“ yra sukurta dideliam ekranui.

Panašiai apibūdinti galima ir Emilijos Škarnulytės „Kapinyną“ – ne naratyvinę, bet estetinę patirtį. Nuskambėsiu naiviai, tačiau manau, jog daugeliui retų kino žiūrovų labai naudinga būtų ateiti į tokio tipo kūrinį. Jis netenkina smalsumo ir neatsiskleidžia lengvam žvilgsniui. Jam žiūrovas turi pasiduoti visai kitokiu būdu. Retai kada panašus kinas prasimuša į kino teatrus, o šiemet Lietuvoje nutiko būtent taip.

Poetiškos, nors visai kitaip, yra ir Kristijono Vildžiūno „Dainos lapei“. Pripažinsiu – nesu didžiulis autoriaus gerbėjas. Tačiau šia istorija kažkodėl patikėjau labiau, nei ankstesniais autoriaus filmais. Gal todėl, kad sapnai ir turi būti šiek tiek neaiškūs, nesufokusuoti, netikslūs.

Nusisukus nuo poezijos į pop-žanrus, irgi yra priežasties džiaugsmui. Žinoma, renkamais bilietais niekas nepasivys komedijų apie kaimiečius mieste, miestiečius kaime bei seksą. Bet atsiranda ir alternatyvų – pramogos, kuri paruošta ne žemiausiam bendram vardikliui.

Štai Emilis Vėlyvis, tiek žodžius, tiek scenarijus anksčiau rinkęsis taip, kad tik kuo labiau provokuotų, nematuodamas, kiek tai prasminga, sukūrė „Piktųjų kartą“. Nei kraujo estetika, nei siužeto vingiais pastaroji nenusileidžia įprastam skandinaviškam detektyviniam trileriui. Blogiau – su vaidyba ir labai jau tiesmukais dialogais. Bet ir vėl, tai dažnai yra netgi tam tikras žanro bruožas.

Jono Trukano „Rūpintojėlis“ puikiai pataiko į Lietuvoje anksčiau visiškai neplėtotą siaubo komedijos žanrą. Nors žiūrint justi menkas biudžetas (žudynių filme mažoka žudynių), kaip žanro klišių apvertimas „Rūpintojėlis“ niekuo ne mažiau įdomus, o daug kuo net įdomesnis už pusę pastarųjų metų „A24“ siaubo juostų (studija „A24“ pasaulyje maždaug dešimtmetį diktuoja autorinio siaubo kino madą).

Lyg tyčiodamasis, lyg pats žaisdamas klišėmis, net Algimantas Puipa sukūrė „Sinefiliją“ – kandžią nuorodų mišrainę apie kiną ir kino mirtį. Tiesa, tokių ironiškų „sapnas sapne filme sapne“ pasakojimų mada kine, regis, jau prabėgusi, bet bent dalyje scenų „Sinefilija“ įsisuka į išties malonią meta-painiavą.

Kino teatruose vis dar sukasi Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ – vienas žaviausių lietuviškų bandymų reflektuoti, kokia juokinga gali būti akistata su didžiausiais gyvenimo klausimais. Kasdieniai mažmožiai čia užgožia mirtį bei gedulą, tačiau, paradoksalu, nieko gilaus nepasakęs, o tik stabdęs save nuo gelmės, filmas žiūrovo sąmonėje užčiuopia kažką išties jautraus.

Ar buvo lietuviškame kine geresni laikai? Tai sudėtingas, galbūt neatsakomas, o svarbiausia, neprasmingas klausimas. Tačiau atrodo aišku, kad pastaruosius keletą metų Lietuvos režisieriai pristato didžiulę kino įvairovę. Ir dažniau, ko gero, ne jie nuvilia publiką, bet publika nuvilia autorius neateidami į sales bei toliau laikydamiesi sampratos, jog Lietuvos kine yra tik Šarūno Barto poezija ir Tado Vidmanto humoras.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Vladas Rožėnas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Vladas Rožėnas

Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais