Kas išsiskiria iš pilkos minios? Serialai, kurie nebūtinai yra „geresni“ už tuos, su kuriais juos nevalingai norisi lyginti, bet to pernelyg ir nesiekiantys. Žiūros taškai, priverčiantys ne pasyviai priimti – tiks ir toks – o aktyviai laukti, ką dar pasiūlys nauja serija. Toks reikalavimas gana aikštingas – ir išpildo jį šį rudenį ne kažin kiek kūrinių. Bet nieko tame blogo, serialų ir taip žiūrime per daug.
Kaip... su Johnu Wilsonu (angl. How to With John Wilson)
Serialo autorius imasi misijos – per pusvalandžio trukmės seriją paaiškinti kokią nors jam rūpimą temą. Pavyzdžiui, pirmojoje Wilsonas moko žiūrovą kaip plepėti (angl. small talk). Girdime jo paties balsą. Matome dokumentinius kadrus iš Niujorko. Siužetas minimalus, apibrėžtas tik to, kas (neva) netyčia nutinka paties pasakotojo gyvenime. Nėra jokių kitų veikėjų, išskyrus tuos, kuriuos jis užkalbina ir kurie leidžiasi užkalbinami.
Ambicingas šis projektas dėl keleto priežasčių – visų pirma, išlaikyti šiuolaikinio žiūrovo dėmesį pusę valandos nekuriant jokios intrigos ar konflikto tikrai nėra lengviausia užduotis. Antra, visa tai apipavidalinti tik realaus Niujorko kadrais – dar sudėtingiau, nes ar nevirs serialo estetika pigiu vaizdo fonu garsiniams autoriaus apmąstymams?
Bet tokie mano nuogąstavimai po pirmųjų kelių serialo minučių buvo sutriuškinti. Nors lieka už kadro, Johnas Wilsonas sugeba pajuokos objektu paversti save, o istorija, lyg pačiam pasakotojui nepastebėjus, ima ir pasuka iš niekingai paprastų pastebėjimų iki netyčinės filosofijos.
Kiek skaudžios ironijos telpa šiame viename epizode – o tokių yra kiekvienoje serijoje bent po keletą.
Pavyzdžiui, serijoje apie plepėjimą autorius per užsikalbėjimą su kelionių agente atsiduria kurorte, kur tikisi atsipalaiduoti. O pasirodo, kad kaip tik tomis dienomis ten vyksta MTV pavasario atostogos – visi paplūdimiai perpildyti pusnuogių geriančių ir šokančių jaunuolių. Johnas Wilsonas ten taip nepritampa, jog jį susiranda MTV prodiuseriai, besiskundžiantys, kad jis jiems gadina šėlionių kadrus.
Bandydamas išmokti tuščiai šnekučiuotis vyras atvyksta į vietą, kur iš principo neįmanomas jokio kito tipo, tik paviršutiniškas bendravimas, ir iš ten yra išvaromas. Kiek skaudžios ironijos telpa šiame viename epizode – o tokių yra kiekvienoje serijoje bent po keletą.
„Kaip... su Johnu Wilsonu“ žiūrint kuria malonų ir retai kada pasitaikantį jausmą, jog tai, ką matai, yra organiškai juokinga. Pasakotojas lyg per atsitiktinumą užklysta ant minčių, kurias kiti paverstų viso pasakojimo centru, bei neplanavęs atsiduria situacijose, kur beprasmiai kasdieniai klausimai atveda prie rimtų egzistencinių traumų. Internete Johno Wilsono tipo minties eiga būtų vadinama „chaotiška“.
Mirtis čia visuomet ne taip jau toli – kone kiekvienoje serijoje kamera praslenka pro kokį iš savo namų išvežamą negyvėlį.
Nors akivaizdu, jog laidos struktūra aiškiai apgalvota, tai nepakeičia fakto, kad kiekviena jos scena sukurta per gyvą, improvizacinį kūrėjo susitikimą su kartais filosofiniu, kartais buku aplinkiniu pasauliu. Mirtis čia visuomet ne taip jau toli – kone kiekvienoje serijoje kamera praslenka pro kokį iš savo namų išvežamą negyvėlį. Vienoje serijų atmintį lavinantis Johnas Wilsonas karstą palygina su „Snickers“ batonėlių – ne laikas mirčiai, kai turi prisiminti pirkinių sąrašą. Memento Snickers.
Man tai – ne tik rudens, bet turbūt ir visų metų serialas. Kokybiško humoro rasti visuomet sunkiau negu veiksmo ar dramos. O humoro, grįsto kasdienybės momentais, juo labiau. „Kaip...“ yra elementariai paprastos formos serialas: kūrėjas pasiima kamerą ir pasakoja apie tai, ką ja nufilmuoja. Ir visgi nieko panašaus televiziniame formate matęs nesu.
Valdovės gambitas (angl. The Queen‘s Gambit)
Joks naujas serialas pastaruosius tris mėnesius nekėlė tokio triukšmo, kiek „Netflixo“ drama apie šachmatų virtuozę Beth Harmond (akt. Anya Taylor-Joy ir Isla Johnston). Pati kompanija, beje, tvirtina, kad tai žiūrimiausias mini-serialas jų istorijoje. To Scotto Franko ir Allano Scotto kurtas pasakojimas nusipelnė, bent jau iš dalies.
Pirmoje serialo serijoje Beth motina nusižudo ir mergaitė persikelia gyventi į globos namus. Keliolika metų po to ji braunasi pro fotografus į šachmatų partiją, kur vėluoja. Globėjai ją pripratina prie medikamentų, padedančių Beth nurimti ir sukoncentruoti dėmesį. O šį ji nori skirti tik šachmatams. Dvi medalio pusės aiškios iš pat pradžių – tai bus dar viena istorija apie genialią asmenybę, kuri kitose savo gyvenimo srityse vos pastovi ant kojų. Plonytė linija tarp rojaus ir pragaro.
Toks vizualus pasirinkimas atrodo labai jau pigiai ir nekūrybingai, o kai jo laikomasi Beth iš mažos mergaitės tapus suaugusia profesionale, tai jos, kaip žaidėjos, genialumą tik diskredituoja.
Gaila, kad būtent abiejuose kraštutinumuose „Valdovės gambitas“ sunkiausiai išlaiko pusiausvyrą. Štai Beth mintyse vykstančias partijas pasirinkta pavaizduoti per jai ant lubų pasirodančią šachmatų lentą. Toks vizualus pasirinkimas atrodo labai jau pigiai ir nekūrybingai, o kai jo laikomasi Beth iš mažos mergaitės tapus suaugusia profesionale, tai jos, kaip žaidėjos, genialumą tik diskredituoja – lyg Gario Kasparovo ar Magnuso Carlseno paslaptis būtų gebėjimas įsivaizduoti mintyse fizinę lentą. Beth virtuoziškumo vaizdavimas tiesiog negrabus.
Taip pat ir su dugnais, kurie, ypač antrojoje serialo pusėje, virsta geriančios ir besilinksminančios Beth montažais. Koks bebūtų kvailas ar save izoliuojantis merginos elgesys, jis niekuomet netampa pavojingu nei jai, nei kam kitam, o veikėjos nuopuolių pateikimas mums neleidžia suabejoti, kad anksčiau ar vėliau atsiras ir kelias iš duobės išlipti. Kitaip tariant, nors istorija ir svyruoja tarp aukštumų bei žemumų, akivaizdu, kurioje pusėje visa tai pasibaigs.
Ir dėl to konfliktai galiausiai išrišami plokščia nata – Beth užtenka nebegerti (tam ji taip pat prisiverčia sąlyginai paprastai išgelbėjama išorinės pagalbos – vaikystės draugės) ir ji pernakt vėl geriausia pasaulyje. O visi pakeliui įskaudinti žmonės sugrįžta jai tik pagelbėti. Augimas įvyksta. Nors niekada neatrodė, kad galėtų neįvykti.
Kaip didelė dalis „Netflix“ serialų, šis tiesiog meistriškai pateikia žiūrovams informaciją ir atskleidžia paslaptis tokia eilės tvarka bei greičiu, kad net negimstant tikrai rizikai, nuo jo sunkoka atsitraukti. Beth kaip veikėjos kelionė kiekvienoje serijoje įtikina ir, sakyčiau, yra smagiausia serialo dalis. Mergina artėja prie kitų žmonių ir juos atstumia, atranda pasitikėjimą, kuris perauga į aroganciją, geidžia bei ilgisi, tuomet pyksta negalėdama šių poreikių patenkinti.
Nepaisant perdėm stilizuotos išvaizdos, serialas klesti tuomet, kai veikėjai užsičiaupia bei žaidžia.
Puikus, niuansuotas A.Taylor-Joy pasirodymas verčia patikėti smulkesniais momentais, kai Beth nėra nei pijokė, nei genijus, o paprasčiausias žmogus su savo ydomis ir norais. Gal todėl emociškai paveikiausia išlieka antroji serija, nors ant kortos joje stovi nepalyginamai mažiau nei vėlesnėse: Beth įsivaikinusios poros santykiai su naująja dukra bei tarpusavyje, pirmieji profesionalūs merginos mačai ir nebylus jos supratimas, kad išsikrausčius iš globos namų mažiau vieniša tarp bendraamžių ji netapo – puikiausia amunicija dinamiškam personažo paveikslui, ką „Valdovės gambitas“ ir geba geriausiai.
Taigi nepaisant perdėm stilizuotos išvaizdos, serialas klesti tuomet, kai veikėjai užsičiaupia bei žaidžia – mums, žiūrovams, tai ne šachmatų, bet išraiškų, stambių planų, smulkių konfliktų žaidimas. Su visais pagrindiniais savo varžovais – Hariu (akt. Harry Melling), Beniu (akt. Thomas Brodie-Sangster), Borgovu (akt. Marcin Dorocinski) – įtampa kyla tol, kol egzistuoja kažkas neįžodinta, o kūrėjai kaip konflikto pagrindu pasikliauna ne žodžiais, bet vaizdu. Todėl „Valdovės gambitas“ man tapo ne valandų, bet minučių serialu, kur smagiausi yra momentai.
Gerasis dievo paukštis (ang. The Good Lord Bird)
Galiu pripažinti to pernelyg neslėpdamas – „Gerąjį dievo paukštį“ žiūrėti smagu buvo dėl vienos vienintelės priežasties, vardu Ethanas Hawke‘as. JAV aktoriaus karjeros trajektorija (ir atvirai išsakytas prieraišumas visų pirma teatro, ne kino įsipareigojimams) jam niekuomet neleido tapti aukščiausio lygio žvaigžde. Bet jo talentu abejoti būtų sudėtinga – kas keletą metų E.Hawke‘as vis įkūnija ekrane kokį veikėją taip, kad žiūrėdamas krenti iš kėdės.
Tik paprastai jo vaidyba rami, o pasirenkami veikėjai – tylūs, kasdieniai žmonės. Ethanas ekrane iš proto paprastai nesikrausto. Na, šįkart pamačiau išimtį.
Vaidina jis Lietuvoje turbūt ne itin plačiai žinomą Johną Browną – XIX a. JAV pastorių, kuris laikė vergovę blogiu, kurį reikia rauti su visomis šaknimis nesibodint dėl to vergvaldžių žudyti. Jo planas išlaisvinti šalies vergus didelio palaikymo visgi nesulaukė ir po karinės bazės užgrobimo, kurio metu nužudyti septyni žmonės, J.Brownas tapo pirmuoju žmogumi JAV istorijoje, nuteistu mirties bausme už valstybės išdavystę. Viena vertus, šis vardas istorijoje išliko kaip teroristo ir bepročio – tačiau tuo pačiu ir kaip kankinio, tik paaštrinusio nesutarimus dėl vergovės, netrukus išaugsiančius į Pilietinį karą.
Taigi, E.Hawke‘as vaidina religinį fanatiką, puolantį į ilgus pamokslus žvelgiant į dangų, ir tuo pačiu žudiką, ne tik nebijantį, bet ir laukiantį, kada galės pralieti kraują. Kiek medinius dialogus gelbėja pagrindinis veikėjas – jis pats iš savęs jau yra tokia neįtikėtina istorinė figūra, kad pridėjus prie to aktorinę meistrystę nesinori traukti akių.
Esame, kas esame (angl. We Are Who We Are)
Apie Luca Guadagnino kūrybą kalbėti aptariant vien jo filmų – „Vadink mane savo vardu“ (angl. Call me by Your Name), „Suspiria“, „Aš esu meilė“ (angl. I am Love) – siužetus atrodo kaip gan beprasmis darbas, bent jau bandant tai padaryti keletu sakinių. Aštuonių valandų serialui tas galioja dar labiau.
Bet čia slypi ir kažkas žavingo, prie ko norisi sugrįžti.
Karinėje bazėje Italijoje gyvenančios JAV karininkų atžalos čia daro tai, ką daro visi paaugliai ir kas retai kada pavaizduojama su atsidavimu skirti tiek laiko, kiek tik reikės – slampinėja. Net ir prasideda serialas scena, kurioje išlepintas hipsteris Fraseris (akt. Jack Dylan Grazer) gerą minutę išsidrėbęs laukia, kol motina išsiaiškins, kur dingo jo lagaminas, skundžiasi. Metamas savotiškas iššūkis juo susidomėti, nors jokių teigiamų savybių jis kol kas neparodė.
Toks laisvas judėjimas žiūrėjimo tikrai nepalengvina – serialas nė iš tolo taip gerai nesulaiko dėmesio kaip „Valdovės gambitas“, o net pažiūrėjęs kelias serijas vis dar negalėčiau užtikrintai pasakyti, tai apie ką iš tiesų yra „Esame, kas esame“. Bet čia slypi ir kažkas žavingo, prie ko norisi sugrįžti ne todėl, jog serijos pasibaigia kaip tik įmanoma didesniu siužeto vingiu, bet dėl to, kad Fraseris ir Caitlin (akt. Jordan Kristine Seamon) įtikina kaip asmenybės.
Pačioje pirmoje serijoje švelniai maištauti nusiteikęs Fraseris visokiais būdais ieško alkoholio. Pažįstama jam sako, kad gerti čia negalima. „Kas mane sustabdys?“, klausia jis. „Koks tūkstantis kareivių“, atsako ji.
Seriale apie uždarytoje karių bendruomenėje svetimoje šalyje augančius paauglius, trokštančius apsibrėžti save ne per tėvus, šis dialogas atrodo kaip dviejų polių – jaunystės poreikio būti laisvu ir aplinkinio pasaulio struktūrų – konflikto pėdsakas. Nors, pripažįstu, visa „Esame, kas esame“ esmė man kol kas nepasidavė.
