Apie visa tai ir dar daugiau, interviu su Vytautu V. Landsbergiu.
– Neseniai grįžote iš kelionės po JAV, kur kartu su žmona Ramune Landsbergiene ir Ieva Narkute pristatėte filmą apie partizanus „Trispalvis“ ir kartu koncertavote, papasakokite kaip jums sekėsi?
– Kelionė pasisekė puikiai. Pradėjom nuo Bostono, Niujorko, Vašingtono, paskui nulėkėm į Čikagą, iš ten į Floridą ir Los Andželą. Tvyrojo kažkokia Sąjūdžio laikų dvasia, kai susirinkdavo ir jauni, ir vyresni, išsėdėdavo po tris valandas, o pabaigoje po filmo ar koncerto kitąsyk dar pasilikdavome vakaroti iki paryčių, dainuoti, kalbėtis. Tokio žmonių nuoširdumo bei artumo pats sau tegaliu pavydėt; ir jei kas sakys, jog lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški – sakysiu, pasiimkit gitarą ir važiuokit į Ameriką, pamatysit, jog tai – netiesa.
Jei kas sakys, jog lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški – sakysiu, pasiimkit gitarą ir važiuokit į Ameriką, pamatysit, jog tai – netiesa.
Labai gražiai Amerikos išeivija priėmė Ievą, manau, kad ten jau irgi atsirado gausus jos gerbėjų skaičius. Gal pirmąsyk pajutau šiltą, nevaldišką bendradarbystę ar netgi bičiulystę su valdžios institucijomis – tiek konsulu Niujorke Valdemaru Serapinu, tiek ambasadoriumi Žygimantu Pavilionu. Jiems nuoširdžiai dėkoju. (Beje, jei pradėčiau vardint visus, kurie mums ten padėjo, atsirastų labai ilgas sąrašas).
– Kaip reagavo ir kokie buvo atgarsiai iš JAV gyvenančių lietuvių apie filmą ir koncertus? Kuo publika skyrėsi/ buvo panaši Lietuvoje ir JAV?
– JAV gyvenantiems lietuviams labai reikia Lietuvos, jie nori būt kartu – jos istorijoje, dainose. To jausmo kitąsyk mažiau Lietuvoje, bet tai ir natūralu, kad ne visada vertinam tai, ką turim. Atrodo – kas ta Lietuva? Korumpuota valdžia, papirkta žiniasklaida ir dar kas nors labai blogai. Viskas savaime suprantama ir nieko čia ypatingo... O kai išvažiuoji, imi prisiminti ir tai, kas gera, ko pasiilgsti ir neturi.
Kitas momentas – važiavome padėkoti už paramą „Trispalviui“, nes be Amerikos lietuvių šis filmas nebūtų atsiradęs; Lietuvos valdiškos kultūros institucijos filmui davė lygiai nulį litų. Nors atsiprašau, truputį meluoju: URM nupirko lėktuvo bilietus man ir Ievai, taigi prisidėjo prie filmo paviešinimo.
O publika iš tiesų panaši ir Lietuvoje, ir Amerikoje: ir ten verkia, žiūrėdami filmą, ir čia; ir ten braukia ašarą, kai dainuoja Ieva, ir čia. Ko labiau bijojau – savo vežamų juokų, kaip bus priimtas naujasis Rudnosiukas ar mudviejų su Ramune dainuojami žiaurūs romansai; bet, ačiūdie, mano nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino.
Išvados galėtų būt tokios: valdžia daug šneka apie ryšių su išeiviais stiprinimą, apie pilietiškumo ugdymą ir t.t. Man atrodo, kad Ievos Narkutės nuvykimas (siuntimas) koncertuoti į emigracijos bendruomenes (ar „Skylės“, ar D.Razausko, ar E. Sirvydytės...) būtų itin natūrali sąmoningos valstybės investicija į tai, kad ilgėliau būtume kartu.
– Ar spėjote pakeliauti po šalį? Kokį įspūdį paliko JAV?
– Deja, koncertų grafikas buvo itin įtemptas, dažnai tiesiai po koncerto tekdavo lėkti į kitą miestą; tad gaivaus vasariško oro įkvėpėm tik Floridoje, kur turėjom galimybę porą dienų pabraidžiot pajūriais ir pakramtyt nuo medžio nusiskintą avokadą, dar suspėjom nosį įkišt ir į Salvadoro Dali muziejų, Ir viena laisvesnė diena Los Andžele, kai bičiulis mus nuvežė į kalnus, į fermą pas nuostabų ūkininką, buvusį Punsko lietuvį – Aloyzą Pečiulį.
– Neseniai nudžiuginote savo gerbėjus išleisdamas penktąją „Rudnosiuko istorijų“ knygą. Šiemet jam sukanka 20 metų, ar Rudnosiukas užaugo ir nuo šiol knygos bus skirtos suaugusiesiems?
Aš nuplikau, susilaukiau anūkų, o Rudnosiukas ne tik nenupliko, bet ir žmonos dar nesusirado, slampinėja vienas ir tiek.
– Su tuo Rudnosiuku bėda, niekaip negaliu jo pabaigti. Va prabėgo dvidešimt metų – vėl prisikaupė visokių nesąmonių, kurios ir privertė dar sykį išleisti šią knygą su nauju skyreliu „Vikontas de Rudnosiukas: po dvidešimties metų. Tik šįkart knygos dailininkas (mano sūnus Jonas) pasiūlė leisti suaugusiems skirtą versiją, sako – tėt, čia gi nevaikiškos istorijos... Kur dingsi, jei sūnus sako – taip ir išleidom.
– Kaip keitėtės jūs ir Rudnosiuko istorijos per tiek metų?
– Aš nuplikau, susilaukiau anūkų, o Rudnosiukas ne tik nenupliko, bet ir žmonos dar nesusirado, slampinėja vienas ir tiek. Tiesa, kartą bandė ištekėt už ožkos – šoko į upę ir tekėjo jai iš paskos, kol nusibodo. Tada išlipo į krantą ir daugiau niekad nebetekėjo.
– Kovo 13 d. „Renginių oazėje“ Kaune įvyks jūsų autorinis vakaras, ko gali tikėtis atvykę svečiai?
– Nemėgstu išankstinių planų ar scenarijų, viskas dažniausiai vyksta spontaniškai. Jei pamatau, kad salėje susirinkę rudnosiukai, tai ir skaitau rudnosiukus, jei dominykai, tai skaitau arba dainuoju ką nors kita. Tik viena pažadu: bus ir to, ko dar niekur nebuvo.
