„Trispalvyje“ mūšiai, meilė, romantika ir patriotiškumas susipina į vientisą istoriją. Tai filmas apie žmones, gyvenusius be išlygų. Kvėpavusius pilna krūtine. Apie žmones, kurie gyvenimo saulėlydyje nesigaili savo pasirinkimų ir gali didžiuotis nugyventu gyvenimu.
Laisvės kovos – vis dar gyvos liudininkų prisiminimuose, tačiau kasmet jų lieka vis mažiau. Dalis filmo herojų net nesulaukė filmo premjeros. „Trispalvio“ filmavimas prasidėjo siekiant, kad šios unikalios istorijos būtų užfiksuotos, kol dar ne per vėlu.
Partizanai šiandien elgtųsi taip pat
Filme sudėtingos pokario peripetijos perteikiamos dvylikos partizanų lūpomis, nors jie kalba tarsi du apibendrinti, vienas kitą papildantys (kario ir ryšininkės) personažai. Filmo žanras daugiaplanis, jame dokumentika persipina su vaidyba, su muzikinio filmo stilistika.
Herojų istorijos prasideda nuo vaikystės, ieškant priežasčių, kaip ir kodėl jie tapo partizanais. Atskleidžiant, kokie įvykiai lėmė šį pasirinkimą. Visi partizanai atsakė į tuos pačius klausimus: prisiminkite tą dieną, kai išėjote į mišką, prisiminkite pirmą dieną bunkeryje, pirmą mūšį, draugo žūtį, tardymus. Į paskutinį klausimą: „O kaip elgtumėtės dabar?“ Visi atsakė: „Taip pat.“
Įtaigą sustiprina daugybė sudėtinių dalių: vaidybinės filmo scenos, operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus meistriškai nufilmuotos iš oro, Kristinos Sereikaitės užfiksuoti neskubrūs partizanų portretai, nepakartojamu Aido Giniočio balsu už kadro skaitomi miško brolių prisiminimai. Visa tai sujungia lėta, neskubri filmo tėkmė – tarsi Šventosios upė, per kurią filmo pradžioje brenda miško broliai, stebimi ąžuolo viršūnėje tupinčio sakalo.
Atkurtas drąsaus pokario žmogaus portretas
Režisierius nuolat kelia klausimą, kaip jautėsi tos – aukotis ir mirti nepabūgusios – laisvės kartos atstovai, kaip jie ištvėrė žvėriškus tardymus, išdavystes, tremtį ir kalėjimus. Kaip jaučiamės mes, matydami ir girdėdami visa tai iš daug patogesnės laisvos valstybės perspektyvos.
„Norėjau įamžinti tą pokario žmogų, kuris nepabūgo okupantų, nepalūžo ir nepasidavė, o išėjo kovoti į mišką. Norėjau sužinoti šio apsisprendimo motyvus, kovos detales, suprasti įtampos kupiną kasdienybę, iš pirmų lūpų išgirsti, ką reiškia išdavystės, tardymai, draugų žūtis“, – pasakojo „Trispalvio“ režisierius Vytautas V. Landsbergis.
Jaunesniam žiūrovui šį filmą bus patrauklu išvysti ir dėl to, kad čia matysime bei girdėsime dviejų puikių Lietuvos muzikantų – dainininkės Ievos Narkutės ir akordeono virtuozo Martyno Levickio – atliekamas partizaniškas dainas.
„Trispalvio“ premjera – „Scanoramos“ festivalyje lapkričio 13 d., „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre.
Nuo lapkričio 22 d. filmas bus rodomas kino teatruose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Ukmergėje.
Filmas sukurtas už privačias aukotojų lėšas, kurie neabejingi laisvės kovų atminimui.