W.Herzogas, vaiduokliai, mirštantis karalius Lyras: ko nepraleisti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje?

„Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams“, rež. Werner Herzog

Werneris Herzogas galėtų pasakoti kad ir apie vidaus degimo variklį ir tai vis tiek skambėtų kaip įdomiausias nuotykis. Jo talentas įtraukti į pasakojimą ir sudominti dalykais, kurie kitiems režisieriams praslystų pro akis, nusipelno skambiausių epitetų. Buvau pasiilgęs jo intriguojančio ir tuo pačiu keistai hipnotizuojančio balso, vedžiojančio po atokiausius planetos kampelius. Šį kartą vokietis įsižiūri į garsios vulkanologų poros (pernai VDFF rodė kitą filmą apie ją), kuri tragiškai žuvo ekspedicijos Japonijoje metu, sukauptą vaizdų archyvą. Tik ne tam, kad sudėliotų biografinę istoriją (tokios jo niekada nedomino), bet atskleistų, kas slypi tuose vaizduose ir už jų. Taip jis suranda sau artimas sielas. Ne tik liepsnojančias noru tyrinėti pasaulį, bet ir įamžinti jo grožį ir paslaptis, jo jėgą kurti ir griauti.

Eksperimentinių trumpametražių filmų programa

Trys filmai, kurie, kaip rašo festivalio organizatoriai, laisvai juda tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Bet tai tik formalūs dalykai. Jei reikėtų rasti kitą bendrą vardiklį, tai būtų vaiduokliai. „Žydėjimas“ yra apie paslaptingą salą, vis pasirodančią ir išnykstančią kažkur prie Kanarų. Ar ji tikra, o gal tik legenda? „Azijietiška vaiduoklių istorija“ atsispiria nuo istorijos apie peruką iš plaukų, kadaise priklaususių japonei, ir pamažu išauga iki pasakojimo apie Honkongo praeities fantomus dabartyje. O „Acherone“, kaip sufleruoja jau pats pavadinimas, kelionė keltu per upę tampa meditatyviu apmąstymu apie anapusybę. Filmai trumpi, bet talpūs.

„Daug triukšmo dėl mirties“, rež. Simon Chambers

Prisipažinsiu, filmo pradžia kiek erzino. Kilo įspūdis, kad režisierius šiek tiek išnaudoja savo sergantį dėdę, kad tik gautų puikios medžiagos filmui. Nes akivaizdu, kad pastarajam reikia ne į jį atsuktos sūnėno kameros, bet pirmiausiai rimtos medicininės pagalbos. Narcizų šiuolaikiniame kine ir taip užtenka.

Tačiau vėliau pasakojimas įgauna visai kitų natų. Režisieriaus sėkmė radus idealų objektą dokumentikai, greitai prislegia visu atsakomybės už jį svoriu. Taip prasideda tikrai jaudinantis pasakojimas apie kadaise aktoriumi buvusį, Šekspyro „Karalių Lyrą“ iki šiol cituojantį bei su juo kone susitapatinusį ekscentrišką, tiesiog iš kantrybės vedantį dėdę ir jo sūnėną, fiksuojantį paskutinius jo gyvenimo metus. Apie mirštantį kūną, bet gyvybingą sielą.

Restauruoto dokumentinio kino programa „Pirmosios“

Viena iš priežasčių, kodėl jau nuo seno mėgstu VDFF, yra galimybė pamatyti prieš kelis dešimtmečius kurtus lietuvių dokumentinius filmus, kurių niekur kitur, bent jau anksčiau, nebūdavo įmanoma rasti. Pamenu, būtent šiame festivalyje pirmąkart pamačiau Stonio „Neregių žemę“, Barto „Praėjusios dienos atminimui“, Matelio „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, Jevdokimovo „Kirtimų idiles“, Matuzevičių „Iliuzijas“, Maceinos „Juodą dėžę“. Įsimintinos kino patirtys.

Šiemet festivalis su „Meno aviliu“ parodys trys restauruotus režisierių moterų trumpus filmus. Jie skirtingi ne tik sukūrimo metais, bet kūrėjų laikysena. Antanina Pavlova „Charakterio gimime“ (1967) renkasi stebimąją dokumentiką ir kamerą nukreipia į darželinukus. Diana Matuzevičienė (kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi) „Šičionykštėje“ (2000) pasakoja apie Klaipėdos krašto vokietę, bet pernelyg nesislapsto už kameros. O štai Janina Lapinskaitė filme „Venera su katinu arba iš peteliškių gyvenimo“ (1997) ne tik drąsiai uždavinėja klausimus savo herojėms, trims dailininkų pozuotojoms, bet ir pati atsiduria kadre.

Neabejoju, daugumai šiuolaikinių režisierių šie kasdienybės paraščių ir pilkos provincijos herojai pasirodytų neverti dėmesio – jokios dramos, intrigos, žiūroviškumo. Bet dabar, kai didžioji dalis dokumentininkų mieliau pasakoja apie save, šie trumpi fragmentai grąžina prie esmės – kito žmogaus. Jo kūno ir sielos biografijos, jo veido ir akių. Ar tik nepamiršome į jas dažniau pažiūrėti?

„Paskutinieji dalykai“, rež. Deborah Stratman

Amerikiečių avangardinio kino autorės žvilgsnis jau visai kitoks: be žmogaus. Bet dėl to jis nėra mažiau kalbantis. Tai posthumanistinis kinas gryniausia savo forma. Ne pats stipriausias režisierės asmeninėje filmografijoje, bet įdomus konceptualumu, kuris, laimei, neužgožia minties ir idėjos. O tai, sutikime, šiuolaikiniuose eksperimentiniuose, galerijoms tinkančiuose filmuose nutinka pernelyg dažnai. Tai kinematografiška (16 mm kino juosta, archyvai) vizija apie evoliuciją ir išnykimą, apie akmenyse įrašytą planetos atmintį, apie priešistorę ir ateitį, apie Žemę, kai nebelieka žmonijos, bet lieka gyvybė. Science-nonfiction (mokslinė nefantastika) – taip apibūdinamas šis vos valandos trukmės filmas, kurio garso takelyje be kitų skamba ir Brian Eno, ir brazilų rašytojos Clarice Lispector romano „Žvaigždės valanda“ ištraukos.