Serialas nukelia į 6-ojo dešimtmečio JAV. Kūrybinių ambicijų neįgyvendinęs reklaminių tekstų rašytojas Sidney J. Munsinger užmiestyje gyvena su savo žmona Kay (akt. Elaine May), užsiimančia porų terapija. Paskendęs televizijos serialo scenarijaus rašyme bei savo hipochondriškose dramose, Sidney, nors ir netrykšta džiaugsmu, kartkartėmis prisimena, jog iš tiesų gyvena ne taip jau ir blogai.
„Krizė šešiose scenose“ labiausiai kenčia nuo nenuoseklumo – fabulos trims valandoms veiksmo akivaizdžiai nepakanka, todėl seriale netrūksta kad ir šmaikščių, bet iš bendro siužetinio vyksmo „iškrentančių“ epizodų
Tačiau tada prasideda krizė. Vidury nakties į Sidney ir Kay namus įsiveržia nuo policijos bėganti radikalė Lennie (akt. Miley Cirus), besisvaidanti lozungais, šlamščianti Sidney maistą ir svajojanti apie pabėgimą į Kubą. Jaunos revoliucionierės aistra sužavi Kay, kuri bėglei ne tik suteikia prieglobstį, bet ir ima nagrinėti Mao Zedongo raštus, o aplink Lennie sparną ima rėžti poros namuose apsistojęs bei netrukus prie altoriaus žengti turintis Alanas (akt. John Magaro).
„Krizė šešiose scenose“ labiausiai kenčia nuo nenuoseklumo – fabulos trims valandoms veiksmo akivaizdžiai nepakanka, todėl seriale netrūksta kad ir šmaikščių, bet iš bendro siužetinio vyksmo „iškrentančių“ epizodų. Serialas, dėl savo specifikos ir taip suskaidytas į serijas, čia be gailesčio fragmentuojamas iki dar smulkesnių siužetinių vienetų, skečų, taip ir nesusijungiančių į organišką visumą.
Tiesa, serialo dinamika vystoma didėjančia amplitude – pirmosios serijos stebėtinai blankios ir neįsimenančios, tačiau „Krizei“ persiritus į antrąją pusę ima rastis šiokie tokie gyvybės ženklai.
W.Alleno serialo etiudiškumą geriausiai iliustruoja finalinė serija, kuroje nelyg komiškame spektaklyje į poros namus vienas po kito sulekia visi serialo veikėjai. Čia ir Key konsultuojamos poros, ir revoliucijos idėjomis besižavintis pagyvenusių damų literatūros klubas, ir jaunavedžiai bei jų persigandę tėvai. Durų skambutis netyla – po vienų šaržuotų personažų į tariamą sceną žengia kiti, kol žiūrovas paklysta balsų, jausmų ir asmeninių krizių raizgalynėje. Tokiame kratinyje kone kiekvienas gali rasti personažo savybę ar dialogo nuotrupą, kuri priverstų nusišypsoti, tačiau aiškesnės režisūrinės vizijos stoka neleidžia žengti nė žingsnio toliau.
Tiesa, serialo dinamika vystoma didėjančia amplitude – pirmosios serijos stebėtinai blankios ir neįsimenančios, tačiau „Krizei“ persiritus į antrąją pusę ima rastis šiokie tokie gyvybės ženklai. Kriminalinės scenos įneša kibirkšties į sunkiai besirutuliojančią istoriją, kurios epicentru pirmuosiuose epizoduose neretai tapdavo vienas ar kitas patiekalas, kurio norėjo Sidney, bet suvalgė Lennie. Gaudynės ir akistatos su „revoliucionieriais“ žiūrovus intriguoja labiau nei iš šaldytuvo dingusios vištienos detektyvas, tačiau pavienių scenų nepakanka net norint išgelbėti „Krizę“ ištikimiausių režisieriaus fanų akyse.
Praėjusių metų gegužę W.Allenas The Huffington Post prisipažino, jog gailisi ėmęsis serialo kūrimo – esą nuo pat kūrybinio proceso pradžios neišgyveno nė vienos malonios akimirkos, o kurti serialą ir filmą yra toli gražu ne tas pats.
W.Allenui nepatiko dirbti prie savo serialo, todėl nenuostabu, kad ir jo žiūrėjimas tiek kritikams, tiek žiūrovams sukelia ne ekstazę, o nuobodulį – „Krizė šešiose scenose“ greit išsitrins iš žiūrovų atminties ir tai, deja, yra vienas didžiausių šio serialo pliusų.
Žinant šį faktą nesunku brėžti paralelę tarp režisieriaus ir jo kuriamo personažo. „Krizėje“ Sidney televiziją laiko žemesne ir menkesne kūrybos forma – rašyti serialą juk ne tas pats, kas rašyti knygą. Viena vertus, tikėtina, jog režisierius taip pašiepia savo snobišką personažą, nesugebantį žengti koja kojon su laiku, kita vertus, nejučiomis susimąstai, kad ir jis pats į televiziją nežiūri kaip į dėmesio vertą mediją.
Tokiu atveju belieka svarstyti, ar nebūtų buvę geriau, jei W.Allenas toliau kasmet kurtų Kanuose pristatomus bei kino revoliucija nė iš tolo nekvepiančius filmus (su tuo visi jau seniai susitaikė) bei paliktų eterio laiką tiems, kurie iš tiesų tiki televizija. Televizija, kuri yra ne kino podukra, o ryžtingai į priekį žengianti, tendencijas brėžianti, pačiam kinui įtaką daranti medija.
W.Allenui, akivaizdu, nepatiko kurti savo serialą, todėl nenuostabu, kad ir jo žiūrėjimas tiek kritikams, tiek žiūrovams sukelia ne ekstazę, o nuobodulį – „Krizė šešiose scenose“ greit išsitrins iš žiūrovų atminties, ir tai, deja, yra vienas didžiausių šio serialo pliusų.
