Karalienės Anos, kurią įsimintinai vaidina Olivia Colman, kūnas tampa mūšio arena dėl savo vietos kovojančioms favoritei ledi Sarai (akt. Rachel Weisz) ir favorite norinčiai tapti buvusiai aristokratei, o dabar tarnaitei Abigailei (akt. Emma Stone).
Viena ant podagros subjaurotos karalienės kojos dės jautienos išpjovas skausmui malšinti, kita teps ją gydomosiomis vaistažolėmis. Viena karalienę pamalonins liežuviu, kita patenkins švelniais masažais. Viena su karaliene lįs į purvo vonias, kita į lovą. Kol finale vargšė valdovė nebesiorientuos aplinkoje ir vos galės pajudėti, nuvarginta aplinkinių konkurencijos, sąmokslų ir, be kita ko, ištikta dalinio paralyžiaus.
Lanthimosas visada buvo „kūniškas“ režisierius, savo konceptualius pasakojimus koncentruojantis ties drastiškais kūno potyriais ir transformacijomis – ar tai būtų paauglių iltiniai dantys („Iltinis dantis“), ar gyvūnais paversti žmonės („Omaras“), ar vienas po kito gebėjimą vaikščioti prarandantys namiškiai („Šventojo elnio nužudymas“).
Galima ginčytis, kiek už kūniškų metaforų slypėjo turinio, o kiek jos tebuvo šokiruojanti ir dalį kino snobų erzinanti forma, tačiau akivaizdu, kad naujame filme režisierius nuosaikesnis, ne toks drastiškas. Galbūt tą iš dalies paaiškina ir faktas, jog scenarijų rašė ne pats, patikėjo jį kitiems. Ir nežinia, ar Naujosios keistosios graikų bangos atstovas nepraras autorinio braižo žengdamas dar giliau į svetimų šalių industriją. Laikas parodys.
Bet grįžkime prie „Favoritės“. Režisierius vėl žaidžia paradoksais, nejaukumais ir prieštaravimais. Štai karalienė Ana, regis, puls į ašaras, bet po kelių sekundžių šaukia ant tarno. Regis, jau mėgausis iš kiemo sklindančia simfonine melodija, bet kitą akimirką puola į isteriją ir įsako muzikantams nešdintis. Jau nekalbant apie pasyvios agresijos paženklintus karalienės ir ledi Saros santykius ar kalbinių vingrybių pilnus Saros pokalbius su Abigaile.
Kaip niekad anksčiau, Lanthimosas šį kartą didelį dėmesį sutelkia į dialogus. Būtent kalbiniame lygmenyje ryškėja įtampos, vyksta pagrindinės dvikovos ir telkiasi humoras, todėl naujojo filmo reikia tiek pat klausytis, kiek ir jį žiūrėti.
Apskritai, karalienės dvaro erdvė pilna prieštarų, kreivumo ir eksceso. Nuo dekadentiškų dvariškių pramogų su žąsų lenktynėmis ir maisto mūšiais, įmantrių šokių à la XVIII a. breikas iki keisto tarnų bendravimo, kai didžiausias malonumas – stebėti, kaip nieko nenutuokianti tarnaitė įmerks rankas į grindims valyti skirtą deginantį šarmą. Režisierius mus pakviečia į kreivų veidrodžių karalystę, o operatoriaus Robbie Ryano kamera su optiniais lęšiais, kurie dalyje scenų išgaubia vaizdą, tą tik patvirtina.
O kas už veidrodžių? Triušiai. Visi septyniolika. Bene tiksliausias karalienės tragedijos simbolis. Kai ji papasakoja Abigailei, jog laukėsi septyniolikos vaikų, bet nė vienas iš jų neišgyveno, bene pirmą kartą supranti, koks tai liūdnas ir tragiškas žmogus. Ir jeigu ne Olivia Colman, talentingai vaidinanti šį slepiamą skausmą, regis, iš šio filmo išsineštum mažai minčių, bet apsčiai margų buduaro gobelenų, dailių kostiumų, įmantrių perukų ir keliasdešimt pašautų balandžių.
