Panašus argumentas tiktų ir pačiam filmui: saldoka. Dar daugiau, – šio deserto jau ne kartą esame ragavę. Yra du personažai. Vienas jų – netašytas stuobrys, komiškas, prastų manierų, bet geros širdies, kitas – puikų išsilavinimą turintis inteligentas išpuoselėtu skoniu ir nepriekaištingomis manieromis. Jie gyvena tarsi skirtinguose pasauliuose ir niekada nebūtų net pažiūrėję vienas į kitą. Bet štai, likimo valia, jiems tenka susipažinti, praleisti kartu nemažai laiko, ir daug ko vienam iš kito išmokti.
Iš aibės panašių filmų „Žalioji knyga“ (Green Book, rež. Peter Farrelly) išsiskiria nebent istoriniu kontekstu. Jo veiksmo vieta – JAV, 7 dešimtmetis. Juodaodis pianistas-virtuozas nusprendžia leistis į turą po Pietų valstijas, kuriuose vis dar gaji segregacijos politika. Būtent todėl jis pasisamdo Frenkį, italų kilmės naktinių klubų apsauginį, gimusį ir užaugusi Bronkse, ir neretai turintį reikalų su vietiniais mafijos autoritetais. O kad netektų kliautis vien Frenkio raumenimis, pasiima su savimi ir „Žaliąją knygą“ – kelionių gidą, kuriame sužymėtos visos juodaodžiams nepavojingos viešos įstaigos.
Filmui pavadinimą suteikusi „Žalioji knyga“ yra išties įdomus kultūrinis artefaktas. XX amžiaus pradžioje Valstijose pradėjo sparčiai augti vidurinioji klasė.
Automobiliai tapo įkandami dažnai šeimai, o tai paskatino didesnį gyventojų mobilumą. Šalis didelė ir įvairi, tad šeimyninės kelionės tapo populiaria atostogų pramoga. Ne išimtis buvo ir juodaodžiai piliečiai. Tačiau jie susidūrė su sunkumais: nakvynei arba pietums juos norėjo priimti toli gražu ne kiekviena užeiga.
Taip atsirado paklausa tokiam dalykui kaip „Negrų keliautojų žalioji knyga“. Ją sudaręs ir tris dešimtmečius leidęs juodaodis paštininkas Victoras Hugo Greenas pateikė sąrašą vietų, kuriose juodaodžiai keliautojai galėtų nebijoti dėl savo kailio. Ir taip sukūrė tikrą juodaodžių keliautojų bibliją, o kartu ir žemėlapį Amerikos, apie kurios egzistavimą iki šiol mėginama pamiršti.
Gaila, jog apie šį JAV istorijos aspektą filme užsimenama vos kelis kartus ir tarsi antrame plane. Tiesa, pabrėžiama, kad veikėjai yra priversti apsistoti skirtingose (patogumų prasme taip pat) vietose, o sykį leidžiama susipažinti ir su tokiu fenomenu, kaip „saulėlydžio miestas“, kur sutemus juodaodžiams nebuvo galima išeiti iš namų.
Ir visgi, „Žalioji knyga“ – iki šiol jautraus Amerikos rando dalis – filme tampa tik kiek daugiau nei priedanga neįprastos draugystės („odd couple“) istorijai. Ten, kur būtų buvę galima kelti sudėtingas temas ir neieškoti paprastų atsakymų, pasitenkinama klišėmis ir lozungais. Pavyzdžiui, „Genialumo neužtenka - norint pakeisti žmonių širdis, reikia drąsos“. Arba: „Pasaulyje pilna vienišų žmonių, bijančių žengti pirmą žingsnį.“ Prisiekiu, kai Donas Širlis pradėjo skambinti Šopeną, buvau tikras, kad tai bus „Revoliucinis etiudas“.
Bet nuskambėjo „Žiemos daina“. Taip pat ir su filmu: ne viskas jame yra banalu. Įdomus ir vykęs yra scenaristų sprendimas vaizduoti ksenofobiją ne vien kaip rasių, bet ir kaip dominuojančios ir engiamos, aukštosios ir žemosios kultūrų konfliktą, kuris toli gražu nesibaigia ties Pietų valstijų riba. Donas Širlis gali rinkti pilnas sales, bet negali groti „baltųjų“ muzikos. Frenkį visur priima kaip lygų tarp lygių, bet pasitaikius pirmai progai primena, kad jis yra italas. Mandagūs namų šeimininkai laikosi etiketo taisyklių tik tol, kol nereikia įleisti juodaodžio į bendrą tualetą.
Šiame kontekste abu pagrindiniai personažai, iki galo nepriklausantys nė vienai iš stovyklų, tampa tarsi triksteriais, daugiau ar mažiau laisvai judančiais tarp jų. Frenkis, beje, apie tai kalba kone tiesiogiai, kai prisipažįsta: jis yra maustytojas. Visus mausto ir Donas Širlis, savo manieromis, išsilavinimu, žodynu sugebantis atrodyti kaip „baltieji“, bet visada šiems liekantis Kitu.
Filmo personažai yra daugiabriauniai, žmogiški. Tačiau kaip tik jų subtilumas ir nedera su tuo, kad dramaturgiškai jų santykius mėginama įsprausti į Holivudo tropų klišes ir vaizduoti kaip skirtingų pasaulių susidūrimą. Kad ir kaip režisierius stengtųsi, jam taip ir nepavyksta įžiebti tarp jų jokio tikro konflikto, nes Frenkis ir Donas Širlis neturi ko vienas kitam įrodinėti. Jie yra vienas kito atspindžiai, tos pačios problemos simptomai, ir dalinasi bendrą likimą
Todėl ir filmas, galintis užliūliuoti atpažįstama intonacija ir suteikiantis progų nusišypsoti arba susigraudinti, galiausiai nesugeba svarbiausio: nei išspręsti savo herojų asmeninių dramų, nei pasiūlyti būdų gydyti visuomenės ligoms. Ašarą spaudžiančioje „laimingoje pabaigoje“ veikėjai, žvelgiant iš šalies, taip ir lieka tarp bendro kultūrinio geto nematomų sienų, įgiję naują draugystę, bet iš esmės nepasikeitę. Taigi, pagal likimo ironiją, taip ir neišlipa iš „Negro keliautojo žaliosios knygos“ puslapių.
