Žymus vokiečių režisierius Wimas Wendersas ir fotografo sūnus Juliano Ribeiro Salgado žiūrovui pasakoja įtaigaus fotografo ir nepailstančio nuotykių ieškotojo istoriją. Iš mažai kam žinomo Brazilijos kaimelio kilusio S. Salgado keliai driekėsi per bene 120 šalių. Per keturis dešimtmečius besitęsiančią fotografo karjerą jis regėjo gražiausius ir kraupiausius žemės kampelius: nuo pirmykščio rojaus džiunglėse ir romių didingų kalnų iki vargingų pabėgėlių stovyklų Sahelyje, tutsių skerdynių vietų Ruandoje ar pusės tūkstančio besitraukiančių Irako pajėgų Kuveite padegtų naftos telkinių.
Kariniai konfliktai, ekologinės katastrofos, socialinės neteisybės, skurdo fiksavimas – jokia tema jam nebuvo per daug pavojinga ar neliečiama. S. Salgado bėgo su iš sraigtasparnių apšaudomais vejamais pabėgėliais, sirgo jų trapius gyvenimus įamžindamas ligų krečiamose laikinose stovyklose bei verkė drauge dėl jiems tekusios neteisybės.
„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų <…>, represijų, beprotystės istorija“, – sako jis.
Nors per filme demonstruojamus S. Salgado darbus tampame niekingosios žmonijos pusės liudininkais, apie „žemės druską“ – žmones – jautriai pasakojanti juosta vis vien alsuoja viltimi ir žavėjimusi mūsų pasauliu. Nors Žemei ir Žmogui nusikaltome nesuskaičiuojamą daugybę kartų, klaidas dar įmanoma ištaisyti.
S. Salgado nusivylimą žmonija galiausiai įveikia gimtinėje, tapusioje dykviete, atkurdamas gabalėlį tropinio miško, kur po daug metų vėl ima knibždėti gyvybė. „Žemės druska“ tarsi siunčiama žinutė, kad net iš pažiūros beviltiška padėtis gali būti išgelbėta.
Tai – brandus, išmintimi ir nuoširdžiu rūpesčiu kiekvienu, net pačiu menkiausiu, žmogumi dvelkiantis filmas. Susidūrus dviems vaizduojamojo meno gigantams, sukuriamas daugiasluoksnis, vizualiai turtingas ir opiausias šiuolaikinio pasaulio problemas apmąstantis filmas. Už tai „Žemės druska“ Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė specialųjį žiuri prizą, be to, filmas buvo nominuotas „Oskarui“.
Tiesa, nors ši juosta neginčytinai verta dėmesio, tai nėra lengvas filmas. Čia netrūksta jautrių, žiaurių vaizdų, skausmingų liudijimų, tad reikia nusiteikti nepatogiai poros valandų akistatai.
