Po dešimtmetį trukusios režisieriaus filmų restauracijos, žiūrovai vėl gali džiaugtis jau klasika tapusiomis juostomis. „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platforma siūlo pasinerti į penkias užburiančias istorijas: „Čunkingo Ekspresas“ (1994), „Puolę angelai“ (1995), „Laimingi dviese“ (1997), „Meilės laukimas“ (2000) ir „2046“ (2004). Jose veikėjai ilgisi meilės, pasiduoda atsitiktinumui, o kartais atsiduria visiškai absurdiškose situacijose.
Meilė kinui nuo ankstyvos vaikystės
Penkerių išvykęs iš Šanchajaus į Honkongą, tuomet dar berniukas, Wong Kar-wai atsidūrė visiškai nepažįstamoje žemėje, o dar blogiau, kad visi kalbėjo jam nesuprantama kantonų tarme. Tėvas buvo jūreivis, dažnai dėl darbo nebūdavo namuose. Todėl mažametis ir motina, nemokėdami vietinės kalbos, dienas leisdavo kino teatre. Nuo mažų dienų Wong Kar-wai susipažino su Holivudo, Europos ir Azijos kinu. O po apsilankymų kine jiedu su motina vakarieniaudavo vakarietiško stiliaus restoranuose, kur skambėdavo muzika iš viso pasaulio.
Šios vaikystės akimirkos padarė didelę įtaką režisieriaus kūrybai. Vėliau be jokio kino išsilavinimo Wong Kar-wai įsidarbino televizijoje scenaristu ir gavęs galimybę pradėjo režisuoti filmus. Juose ryškūs vaizdai žaidžia kartu su muzika ir kuria siužeto ritmą.
Laisvė improvizacijai
Wong Kar-wai nelabai mėgsta scenarijų, o ir juos parašęs, jų visai nesilaiko. Kartais juose visai nėra aiškios istorijos, tik aprašytas jausmas ar bendra idėja. Filmo eigoje dažnai keičiasi siužetas ir galutinis kūrinys gali visiškai skirtis nuo pirminio sumanymo. Net ir aktoriams režisierius neduoda skaityti scenarijaus, taip suteikdamas jiems laisvės patiems susikurti savo veikėją.
Septyniuose Wong Kar-wai filmuose suvaidinęs vienas žymiausių Azijos aktorių Tony Chiu-Wai Leung pasakojo kaip jiems prieš filmavimą kūrėjas duodavo paskaityti knygą ar paklausyti dainą, kad labiau suprastų kūrinio nuotaiką. Tačiau niekada nepasakodavo, apie ką yra pats filmas.
Viename interviu aktorius dalinosi prisiminimais iš filmo „Laimingi dviese“ filmavimo užkulisių. Filmavimui įsibėgėjus, režisierius staiga nusprendė visiškai pakeisti jo vaidintą veikėją:
„Filmavimo pradžioje aš nevaidinau gėjaus. Mano vaidinamo personažo tėvas buvo homoseksualus. Tėvas mirė ir aš išvykau į Argentiną suorganizuoti jo laidotuvių. Ten turėjau sužinoti apie jo romaną su vyru. Mes buvome nufilmavę dalį filmo, kai Wong Kar-wai man pasakė: ai, būtų geriau, jeigu tu vaidintum tą homoseksualų veikėją“, – pasakodamas „GQ“ žurnalui juokėsi aktorius.
Tokių istorijų Tony Chiu-Wai Leung apie savo darbą su režisieriumi galėtų papasakoti ne vieną.
Muzika, diktuojanti ritmą
Muzika Wong Kar-wai filmuose itin svarbi. Ji papildo ryškią, impresionistišką vizualinę kino kalbą. Režisierius augo 7-ame deš. klausydamasis Vakarų, Lotynų Amerikos, Filipinų ir kantonų popmuzikos. Todėl jo filmuose dažnai persipina įvairių žanrų ir šalių melodijos, tik dar labiau sustiprindamos kūrinio atmosferą.
Muziką režisierius dažnai atsirenka dar filmavimo pasiruošimų metu. Taip „The Mamas & The Papas“ daina „California Dreamin“ „Čunkingo eksprese“ nuolat merginos garsiai leidžiama greito maisto užkandinėje tampa jos noro ištrūkti iš Honkongo simboliu.
O „Meilės laukime“ skambanti japonų kompozitoriaus Shigeru Umebayashi sukurta „Yumeji Theme“ melodija netgi kuria paties filmo ritmą. Režisierius ją leisdavo filmavimo metu, kad aktoriai ir operatorius pajaustų valso ritmą ir pagal jį dirbtų.
Muzika seka užsisvajojusius ir melancholiškus Wong Kar-wai veikėjus visur, o kartais nusako ir jų būsenas. Save romantiku laikantis režisierius leidžia jiems vaikščioti neoninių iškabų apšviestose gatvėse, tikintis surasti jose meilę. Tačiau net ir suteikęs savo veikėjams viltį, Wong Kar-wai tiesiog nusišypso ir ją greitai atima. Juk žiūrėti į ilgesingus, šilumos ištroškusių žmonių žvilgsnius yra žymiai gražiau.
Wong Kar-wai filmus žiūrėkite „ŽMONĖS cinema“
