Akivaizdu, kad D.Boyle'as nėra vieno filmo ar vieno žanro režisierius, priešingai, sunku patikėti, jog visos šios juostos sukurtos vieno ir to paties autoriaus. Tad kodėl vėl grįžtama prie kultiniu tapusio „Traukinių žymėjimo“? Ir kodėl tai daroma dabar?
Visad atrodo kiek niekšiška nukreipti kūrinį prieš jį patį, tačiau šįkart šis kelias pernelyg patogus, kad praleisčiau progą: filme ištariama frazė you are a tourist in your own youth, atliepianti ilgesingą personažų žvilgsnį į praėjusį laiką, nurodo ir į paties filmo atsiradimo motyvą – nostalgiją. Norą sugrįžti, prisiminti ir iš naujo patirti tai, kas gyva tik prisiminimuose. Todėl nenuostabu, kad „Traukinių žymėjimas 2“ taip įnirtingai gręžiojasi į savo pirmtaką – naujasis D.Boyle’o darbas nuolat cituoja, kartoja ir net tiesiogiai perkelia žiūrovą į laiką prieš 20 metų, kai mūsų herojai buvo jauni ir dar turėjo vilčių.
„Traukinių žymėjimas 2“ po dvidešimties metų yra tiek pat audringas kiek klasės susitikimas – prisiminimų čia daugiau nei veiksmo, o ir jėgų, pripažinkim, nebe tiek…
Dabar viskas kitaip. Ar bent jau beveik viskas. Iš Škotijos su draugų pinigais pabėgęs Rentonas čia sugrįžta ėmus į šipulius dužti šeimyniniam gyvenimui. Jis sutinka Bulvę, kuris palūžo ir vėl ėmė vartoti, bei Ligotąjį, planuojantį įkurti bordelį. Neprognozuojamojo Begbio Rentonas sąmoningai vengia, tačiau šis, ištrūkęs iš kalėjimo, jį pats susiranda.
Kompanija vėl kartu ir vėl, beveik nejučiomis, įpuola į savidestrukcijos liūną. Tačiau „Traukinių žymėjimas 2“ po dvidešimties metų yra tiek pat audringas kiek klasės susitikimas – prisiminimų čia daugiau nei veiksmo, o ir jėgų, pripažinkim, nebe tiek…
Įdomiausia „Traukinių žymėjime 2“ stebėti sudėtingos Rentono ir Ligotojo draugystės peripetijas, kur nuoširdi meilė persipina su praeities nuoskaudomis ir įtarumu – jiedu gali ir vienas kitam gerkles perrėžti, ir nudobti bet kurį kitą, išdrįsiantį stoti prieš vaikystės draugą.
Tačiau Rentono ir Ligotojo santykiai neatspindi viso filmo – netolygaus, žagsinčio, vietomis persūdyto. Štai Begbis, pirmajame „Traukinių žymėjime“ žiūrovų žvilgsnį kaustęs savo stačiokiškomis manieromis ir tarsi iš niekur kylančiomis gaivališkomis psichozėmis, šįkart tampa Didžiuoju Blogiečiu, tiek savo elgesiu, tiek išvaizda primenančiu 90-ųjų filmus apie komiškus Rusijos mafiozus. Kaip ir kodėl įvyko ši metamorfozė, žiūrovui sužinoti nelemta. Į akis krenta ir neišplėtoti moterų personažai – ypač Ligotojo merginos, iš Bulgarijos atvykusios prostitutės Veronikos. Ji yra šalia ir Ligotajam to, regis, gana. Gana ir filmo kūrėjams, kuriems Veronika yra veikiau dar vienam konfliktui rastis reikalingas taškas istorijoje, o ne trimatė, savarankiška veikėja.
Jei sulaužytos kartos skausmu ir nežabota energija pulsavęs 1996-ųjų „Traukinių žymėjimas“ buvo nelyg šuolis žemyn galva nuo uolos krašto, tęsinys veikiau primena ilgesingą atsidūsėjimą, menant skaudų bumptelėjimą žemyn.
Užvis svarbiausia, kad išsiilgti personažai, tokie, kokie yra šiandien, režisieriaus nejaudina taip, kaip tie jauni škotai, prieš dvidešimt metų lakstę Edinburgo gatvėmis. Nejaudina režisieriaus, nejaudina ir žiūrovų. Todėl jei sulaužytos kartos skausmu ir nežabota energija pulsavęs 1996-ųjų „Traukinių žymėjimas“ buvo nelyg šuolis žemyn galva nuo uolos krašto, tęsinys veikiau primena ilgesingą atsidūsėjimą, menant skaudų bumptelėjimą žemyn.
Emocinės jėgos trūkumas gal ir nebūtų bėda, jei filmas jos taip nemanifestuotų – ir čia visi bėga ir vejasi, šaukia ir plūstasi, kovoja su tikrais ir menamais demonais. Tačiau sunku nepastebėti, jog visos kovos atrodo kaip blankūs praeities šešėliai – net garsioji kalba choose life, kurioje šįkart kalbama apie maisto nuotraukas Instagrame, vartotojiškumo kultūrą ir keršto porno, atrodo piktai buitiška ir visažiniška, tarsi niurgztelėjimas ant savo Facebook sienos, kurio absurdiškumą, rodos, supranta visi, tik ne rašantysis.
Tad nesvarbu, kad vis dar rėki. Kad spalvos ryškios, muzika garsi, o montažas toks pat chaotiškas – taip tik minti nostalgija ir ja maitini kitus. Taip esi tik turistas savo jaunystėje, sugrįžtantis į tėvų namus ir užsileidžiantis prieš dvidešimt metų klausytą plokštelę.
Tačiau laikas suprasti, kad viskas pasikeitė. Laikas suprasti, kad jau metas judėti toliau.
