Su Jonu Trukanu, jaunu režisieriumi, „Kino pavasaryje“ pristatančiu jau trečią savo filmą „Žmogus Vielabraukis“, „ERGO svetainėje“ kalbamės apie trumpametražio kino specifiką, įkvėpimo šaltinius ir Lietuviško kino galimybes.
– Kodėl kuriate trumpametražius filmus? Ar ši kino forma yra artimiausia, ar visgi yra koks nors slenkstis, kurį tikitės peržengti, ir pradėti kurti pilnametražį kiną?
– Manau, kad pilnametražius filmus kurti yra tiesiog sunkiau. Natūralu, kad pradedi nuo trumpos formos. Noriu išmokti ją valdyti ir tik tuomet „keliauti“ į ilgą. Tikiu, kad pajausiu, kada ateis tas slenkstis. Noriu jaustis užtikrintas, kad esu tam pasiruošęs.
Net trumpametražį filmą, pradedant nuo scenarijaus rašymo ar kokios nors idėjos, sukurti trunka apie pusantrų metų. Į 15 minučių sudėti tai, ką nori pasakyti, yra labai sudėtinga. Pasiruošimas turi būti maksimalus – filmavimui laiko visuomet būna mažai.
– Ar turite svajonę pakviesti kuriuos nors užsienio ar Lietuvos aktorius filmuotis savo filme? Gal net esate sugalvojęs jiems filmo veikėją?
– Man labai patinka danų aktoriai, pavyzdžiui, Madsas Mikkelsenas ir filmai, kuriuose jis vaidina. Vienas tokių šiais metais „Kino pavasaryje“ rodomas „Vyrai ir viščiukai“. Nuo mažų dienų į M.Mikkelseną vis žiūrėdavau ir galvodavau, kad norėčiau jam kada nors gyvenime paspausti ranką ir pasakyti: „Gal pavaidink mano filme“. Kalbant apie personažus, visų pirma juos sugalvoju ir tik tada mąstau, kas tai galėtų būti. Yra daugybė aktorių, kurie man labai patinka, tačiau negaliu pasakyti, kad būtent juos įsivaizduoju savo filmuose.
– Kokį paskutinį jus paveikusį filmą žiūrėjote?
– Prieš porą dienų „Kino pavasaryje“ žiūrėjau islandų režisieriaus filmą „Avinai“. Man jis pasirodė nuoširdus. Buvo laiko pamąstyti ir apie save, ir apie viską aplinkui.
– Esate ne tik režisierius, bet ir aktorius. Kas jums asmeniškai sunkiau – režisuoti ar vaidinti?
– Manau, kad mano bandymai vaidinti prasidėjo nuo italų režisieriaus Gabriele Salvatores, kuris laimėjo „Oskarą“, filmo „Sibirietiškas auklėjimas“. Vaidyba man yra labai įdomi – padeda suprasti trapumą ir susipažinti su tuo, ką reiškia būti aktoriumi. Manau, kad kai režisuoji, neši maksimalią atsakomybę už filmą. Kai režisuoji savo filmą, su juo visiškai susitapatini. Tai yra tavo kūrinys. Kai vaidini, nėra tokio susitapatinimo, tokio ryšio su pačiu filmu. Galbūt pagrindinis skirtumas yra asmeninis motyvas.
– Kalbant apie jūsų naująjį filmą, ar „Žmogus Vielabraukis“ turi kokių nors supergalių?
– Ne. Šis herojus yra žmonių superherojus. Jam galią suteikia žmonės, kurie juo tiki, ir kostiumas, kurį jis apsivelka. Rašydami šį filmą priėmėme sprendimą, kad mūsų iššūkis yra sukurti žmogišką superherojų.
– Kurdamas „Žmogų Vielaubraukį“ pasinaudojote „Kickstarterio“ platforma. Kaip pavyko įkalbinti, užkabinti idėja aukotojus? Ar aukojantys žmonės po to turi galimybę pažiūrėti jau pastatytą filmą?
– Kinas iš dalies yra neatsiejamas nuo pinigų kaulijimo. Tai yra kita jo pusė. Daug laiko praleidžiame tai darydami. Manau, kad „crowdfundingas“ (minios finansavimas – red. pastaba) yra dėkinga platforma, kadangi žmonės, kuriems įdomi tavo idėja, gali prie to prisidėti. Tam tikra prasme tai yra geriau nei prieiti prie mamos ir prašyti paremti tavo filmą. Žinoma, ir taip yra tekę daryti. Man atrodo, kad daug žmonių gali prisidėti vienu ar trimis eurais, o kai jų yra daug, susidaro kritinė masė. Kitas šaunus dalykas – tai leidžia savo filmą vėliau parodyti dar didesniam ratui žmonių, nes visi aukotojai gauna prisijungimą internete pasižiūrėti filmą.
– Jūsų filmuose nėra vienos tematikos. Kuriate tiek siaubo filmus, tiek dramas. Kaip sugalvojote, kad dabar kursite komediją?
– Nors man artimiausias žanras mokslinė fantastika, kuriu tiek siaubo filmus, tiek dramas, tiek komedijas. Viskas prasideda nuo idėjos, o žanras atkeliauja vėliau. Be galo įdomu gilintis į tam tikrą žanrą, pavyzdžiui, siaubo filmų klišes, jas dekonstruoti, suprasti, kaip jos veikia ir jas sujungti. Būtent tai ir bandau daryti – imti tam tikrą žanrą ir bandyti žiūrėti, kas yra jo viduje.
– Jums yra tekę dalyvauti ne tik lietuvių, bet ir užsienio kino festivaliuose. Kokius pastebite skirtumus?
– Esu sukūręs filmą „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“. Festivaliai, kuriuose jis pasirodė, buvo nišiniai – fantastiniai arba siaubo filmų. Labai įdomu pamatyti savo filmą panašių filmų kontekste. „Kino pavasaris“ kiekvienais metais auga, didėja ir tampa labai dideliu festivaliu, todėl tikrai nesiskiria nuo kitų tarptautinių festivalių. Tačiau nišiniuose festivaliuose susirenka žmonės, kurie nori žiūrėti konkretaus žanro kiną. Ten filmas vertinamas kitais aspektais.
– Studijavote Londone. Daug kam atrodo, kad ten didesnės galimybės, viskas daug paprasčiau. Kodėl grįžote į Lietuvą?
– Man atrodo, kad tai gana natūralus dalykas. Kai išvažiavau į Angliją, ji atrodė svajonių šalis. Tačiau po truputėlį, bėgant laikui, pasidaro labai aišku, kad didelė šalis reiškia labai daug žmonių ir daug sunkumų. Ten yra tūkstančiai super talentingų žmonių. Žmonės sako, kad čia yra sudėtinga ir trūksta pinigų, bet ten visko yra daug daugiau, o už tave visi yra tiesiog geresni. Nors galime kalbėti, kad Europa yra visiškai atvira vieta, kurdamas kitoje šalyje visuomet lieki užribyje. Be to, pasiilgau namų. Kažkada pasijutau labai vienišas ir užsinorėjau grįžti namo.
– Ką pakeistumėte, jeigu būtumėte atsakingas už kino industriją Lietuvoje?
– Man atrodo, kad mūsų kino industrija bet kuriuo atveju yra labai jauna. Mes žengiame pirmuosius žingsnius, todėl nemanau, kad reikia kažką keisti. Verčiau reikėtų žiūrėti, kaip tai vystosi. Neįmanoma daryti įtakos, perdaryti ar sakyti, kad tai yra teisinga ar neteisinga kryptis. Jai reikia tiesiog duoti laiko augti.
