Dokumentinis filmas „Interneto valytojai“ (The Cleaners, rež. Hansas Blockas, Moritzas Riesewieckas) supažindina su moderatoriais, sprendžiančiais, kas turėtų būti cenzūruojama. 25 000 – tiek vizualinių objektų per dieną tenka įvertinti vienam „interneto valytojui“.
Kai kurie vaizdai aiškiai patenka į „leistina“ ir „neleistina“ lentynėles – „interneto valytojai“ kasdien blokuoja šimtus pornografinių, smurtinių vaizdų. Tačiau kurioje kategorijoje turėtų atsidurti, pavyzdžiui, menininkės darbas, kuriame vaizduojamas nuogas Donaldas Trumpas ar politinį aktyvizmą fiksuojanti vaizdo medžiaga?
Moderatoriai pereina trumpus apmokymus, kuriuose susipažįsta su kompanijos vidaus taisyklėmis ir jų griežtai paiso – per mėnesį jie gali padaryti vos kelias klaidas. Neturėdami nei laiko, nei, dažnu atveju, pakankamai žinių apie vietos kontekstą (ar tai, kas atrodo netinkama Filipinuose, tikrai taip pat atrodys ir JAV?), „interneto valytojai“ sprendimus priima beveik automatiškai, vos per kelias sekundes.
Viena didžiausių filmo stiprybių yra ta, jog režisieriai H.Blockas ir M.Riesewickas „interneto valytojų“ nepaverčia vien statistais, suklypusios sistemos sraigteliais. Tie, apie kurių egzistavimą net nesusimąstome, filme atvirai dalinasi savo patirtimis: pasakoja apie emocinius lūžius, kurie ištinka susiduriant su begaliniu šokiruojančių vaizdų srautu, augančią apatiją smurtui, pornografinių vaizdų generuojamas seksualines fantazijas ir savo atsakomybės naštos suvokimą.
Nes kiekvienas sprendimas gali tapti lemtingu. Nevyriausybinės organizacijos neteks svarbios informacijos apie sprogdinimus Sirijoje ir nebegalės apie pavojaus zonas informuoti aplink gyvenančių žmonių, o Mianmare bus paskatintas rohinjų etninės mažumos genocidas.
Tai – ne sąlygos sakiniai, kuriais siekiama įbauginti žiūrovą, o šiandienos realybė.
Iš Filipinų keliamės į Silicio slėnį, kur vienu metu kalbama apie platformas, įgalinančias žodžio laisvę, ir intensyviai sprendžiama, kur brėžti tos laisvės ribas. Socialiniams tinklams įgyjant vis daugiau galios viešajame gyvenime, klausimai, kas leistina, o kas ne, tampa vis sudėtingesni ir, tiesiogine šių žodžių prasme, brangesni.
Ar kritika valdantiesiems turi praeiti cenzūros filtrą? Ar autoritarinėje šalyje galima atimti žodžio laisvę iš opozicijos, jei tuo nepatenkinta vietos valdžia? Netrukus paaiškėja, kad vertybių skalėje garsiai deklaruojamą tikėjimą nuomonių įvairove gali nustelbti ekonominiai svertai.
„Interneto valytojų“ autoriai akivaizdžiai kritikuoja sistemą, o savo poziciją pabrėžia ir režisūriniais sprendimais. Nejaukūs moderatorių biurai nuolat skendi prieblandoje, kalbančiųjų veidus apšviečia tik kompiuterių skleidžiama šviesa, o jų pasakojimus lydi šalta elektroninė muzika. Ekspertų mintis apie socialinių tinklų veikimo principus filme papildo kompiuterinės grafikos vaizdai, kurie ne pristato faktinę ar statistinę informaciją, o veikiau pabrėžia distanciją tarp moderatorių „žmogiškumo“ ir atšiaurių „korporacijų interesų“.
Galima svarstyti, ar tokie emocinį krūvį kuriantys sprendimai, kaip ir dramatiškas filmo tonas, nesupaprastina sudėtingos, vieno sprendimo būdo tikriausiai neturinčios problemos. Tačiau net jei galima mestelti keletą akmenukų į filmo režisierių daržą, reikia pripažinti, kad „Interneto valytojai“ suteikia kaip niekad daug medžiagos svarstymams apie išsikraipiusias ribas tarp žodžio laisvės ir manipuliacijos ja.
Suprasti, kaip pasaulis veikia 2018-aisiais, kai socialiniai tinklai gali tapti tiek svarbių visuomeninių pokyčių, tiek susidorojimo su jais įrankiu, sunku, ypač kai kasdienis kačiukų, draugų atostogų nuotraukų ir lengvai pagaminamų receptų srautas panardina į lengvą, saugumo jausmą kuriantį nuobodulį.
„Interneto valytojai“ mums padeda bent šiek tiek geriau suprasti šį keistą, komplikuotą, inertišką mechanizmą – sužinoti, kaip konstruojamas „švarus internetas“ ir kokią kainą turime už tai sumokėti.
