Kokį autorių ir jo knygą pavadintumėte mylimiausiais? Kodėl?
Išskirti vieną autorių ir knygą labai sunku. Paauglystėje, kaip ir daugelis, žavėjausi Antanu Škėma ir jo „Baltąja drobule“. Paskui atėjo eilė Michailo Bulgakovo „Meistrui ir Margaritai“. Buvo ir Karlo Majaus „Vinetu“, Džeimso F.Kuperio knygų, Ericho Marijos Remarko periodai. „Suskaičiau“ ir „Drąsiųjų keliai“ serijos knygas. Vėliau pradėjau domėtis poezija. Iš poetų – daug palikusių įspūdį. Kai kuriuos rusų poetus atradau pirmiausia per dainas.
Iš lietuvių rašytojų labiausiai vertinu poetą Donaldui Kajokui. Jo eilėraščius atradau su knyga „Žuvusi avis“ ir užsikabinau. Atskira kalba apie Juozą Erlicką. Tai niekada nenusibostantis autorius.
Ką skaitėte vaikystėje?
Užaugau su Salomėjos Neries „Senelės pasaka“ ir Bernardo Brazdžionio „Meškiuku Rudnosiuku“ (šią knygą, kaip ir kai kurias kitas, skirtas vaikams poetas pasirašė slapyvardžiu – Vytė Nemunėlis – red.). Šios knygos labiausiai įsiminusios iš vaikystės.
Ką manote apie Vilniaus knygų mugę? Ar yra tekę joje lankytis?
Daug pasakyti apie Vilniaus knygų mugę nieko negaliu, bet iš to, kiek ten lankosi žmonių, manau, akivaizdu, jog ji reikalinga. Aš pats pernai ten buvau, kai pristatėme mano su Arnu Mikalkėnu išleistą kompaktinį diską „Šekspyro sonetai“. Neslėpsiu – mažai ką mačiau, nebuvo laiko.
Kokį autorių norėtumėt pamatyti Vilniaus knygų mugėje?
Kartais manau, kad geriau rašytojų gyvai nepamatyti, nes jo literatūra gali pasirodyti įdomesnė nei jis pats. Nesakau, kad taip yra visada. Tačiau kartais žmogus susikuria tobulą mitą, kokia yra kūrinį parašiusi asmenybė. O jį sutikęs gali suprasti, kad jis – paprasčiausias žmogus.
